Psichologė, Šaukštas Proto

Maži vaikai, kurie auga su rūpestingais, šiltais ir atvirais suaugusiais, auga "piešdami ramunes". Atbėga apsikabinti, tada vėl bėga patirti naują nuotykį, atrasti, išmokti, išbandyti, ir grįžta - ar su nubrozdintu keliu, ar su vėjo sklastymu plaukuose ir švytinčiomis akimis, su sraigės kriaukle delne ar su pagaliuku, kuris iš tiesų yra burtų lazdelė. Apsikabina, pabūna, ir vėl bėga. Tokie vaikai užauga drąsūs, mokantys klysti, nebijantys bandyti ir daug patyrę.

Rekomenduoju Tomo Ramanausko ir Kristupo Saboliaus knygą "Žmogus, kuris žinojo viską", skaičiuoju ant pirštų, kur ir kiek yra cukraus, dalijuosi tyrimais apie ryšį tarp pasyvaus socialinių tinklų vartojimo ir valgymo, apie hedonistinį alkį, apie tarpusavyje susijusius sveikos mitybos komponentus, ir siūlau eksperimentą apie praeities, ateities ir dabarties nerimą.

Šiandien tyliai glostau vieną iš retesnių svečių - jausmą, kad niekur nereikia. Nereikia skubėti, niekas nekaba virš galvos, šarvai ir katanos ramiai sukabinti snaudžia. Yra ir mažas diskomfortas, vis tik neįprasta, ir akies kampas vis dirsčioja tai į kalendorių, tai į darbų sąrašą, tai lyg norisi nuveikti "kažką". Išsidėlioju sodinimui paruoštų svogūnų paradą. Gražu. Bet stropiai vykdysiu "vengti sunkaus fizinio darbo" instrukciją, ir sodinsiu iš lėto. Gal pirma tuos, o gal anuos. Žiūriu į prognozę ir matau, kad tikrai nevėluoju. Rikiuoju visus atgal į dėžutę. Jaučiu, kad ne paskutinį kartą paradas, nes labai jau smagu. Tada einu su pusryčiais į lauką. Lauke mišrus choras atlieka odę kasdieniniam džiaugsmui. Solistas Vyturys ypatingai gerai gieda, mintyse pasižymiu, kad minčių puokštę po mintinio biso reiks įteikti jam, gal net paspaus man ranką...

Rekomenduoju Robert Sapolsky knygą "Elgesys", pasakoju apie Sokratiškąjį klausinėjimą, dalijuosi tyrimais apie prieraišumo ir valgymo ryšį, erdvinį maisto išdėstymą, kas padeda sveikiau maitintis, turint mažai pajamų ir siūlau eksperimentą apie pozityvias ateities prognozes.

Atėjo trečias pavasaris. Kitaip nepasakysi. Pirmas pavasaris buvo toks netikėtas, kaip taip ir nepasirinkau tarp anomalijos ir stebuklo. Antras pavasaris buvo jau labai žalias ir svaiginantis spėriai atgijusia augalija. Su taukštelėjimu per snapą už per ankstyvą džiaugsmą. Kažkaip tik dabar iki galo suvokiau, ką reiškia suomiški juokeliai apie antrą ir trečią žiemą. Niekada negali atsipalaiduoti - ir kartu visada turi pareigą džiaugtis kiekviena pavasario akimirka. Sulaikius kvapą žiūrėjau į temperatūrą ir į žydėti susiruošusius medžius, kaip jie, ar neišsigąs, juk be kailinių… Bet jie, matyt, išmintingesni už mane, neatrodo, jog būtų bent kiek susirūpinę. Stovi, laukia. Mano vidinės rūpesčio raukšlės lyginasi, į juos žiūrint. Laukiu ir aš. Rabarbarai ir ridikėliai turi savo nuomonę apie tai, kas yra per žema temperatūra, ir su termometru jie nesitaria.

Rekomenduoju Michael Greger ir Gene Stone knygą "Kaip nenumirti", dalijuosi legenda apie du vilkus, tyrimais apie ekranų naudojimo ir mitybos koreliacijas, nesaugumą dėl maisto, netinkamos mitybos ir gestacinio diabeto ryšį, nuoroda į dar vieną Nepriklausomybių laidą su mano komentarais, ir rekomenduoju eksperimentą su savo baimių sąrašu.

Klausausi, kaip pakelyje brazda sėklos. Bandau tai daryti lėčiau, nes tikslas lyg ir buvo neveikti nieko, bet sekasi man nelabai gerai. Bandau prisidengti Pūkuotuko "kai neturi ką veikti, ką nors veikti vis tiek reikia", bet paklodė per maža. Žinau, kad mano organizmas visas savo rankutes tiesia į parasimpatinę būseną, jau tuoj-tuoj, jau beveik... Žinau, kad jau didelę viršukalnę įveikiau, kad dabar tai jau tikrai turiu ir progą, ir laiko, ir ką tik noriu, kad neveikti nieko, bet labai sunku. Bandau prisidengti tuo, kad nieko neveikimui labai padėtų Marios, arba Jūra, bet kad jų nėra, tai nelabai ir gaunasi - ir kad šalia esantis Tvenkinys yra ne visai tai (nors iš tiesų tai tiesiog lauke žvarbu).

Rekomenduoju  Gitta Jacob, Hannie van Genderen ir Laura Seebauer knygą "Metas keistis. Ištrūk iš neigiamų mąstymo ir elgesio spąstų", pasakoju apie tai, ką kartais melagingai siūlo vidinis balsas, dalijuosi tyrimų apie "švaraus maisto" etiketes, nekontroliuojamą valgymą, vietinius ar užsieninius maisto produktus rezultatus.

Penkios ryto, mašina tyliai sliuogia iš pradžių tamsiu keliu, po to apšviestomis gatvėmis, nemiega tik tie, kurie važiuoja į oro uostą. Mano smegenų vingiais sliuogia prisiminimai, žiūriu į tai, kaip į herbariumą, kaip į už stiklo išsaugotą labai panašų, bet ne tokį pat įvykį. Pagyventi užsienyje, kad ir labai trumpam, yra gyvenimo lūžis. Aišku, kai jau pramynei šimtus komandiruočių, to nebejauti. Bet kai tau trylika, ir nesi nieko reikšmingai daugiau už savo mažą gimtą miestą matęs - tai yra pilvą traukiantis posūkis. Lyg ir nieko neįvyko, keleivė sėdi, šypsosi galinio vaizdo veidrodėlyje, kažko suvalgėm, kažką aptarėm, pirkiniai, parkai, berniukai, politika, istorija, kuo būsi užaugus, labai skanu, labai ačiū. Kas ta savaitė.

Rekomenduoju Hilary Jacobs Hendel "Tai ne visada depresija. Išmokite gyventi su savo jausmais, sušvelninkite nerimą, atraskite savo tikrąjį aš", pasakoju apie mirtiną baimę valgyti, dalijuosi tyrimais apie valgymą prie ekrano ir dėmesingumą, kelių patiekalų valgymo vienu metu pasekmes, didelį valgymo ir valgymo sutrikimų veiksnių sistemos sudėtingumą, ir siūlau eksperimentą apie save pačius.