Psichologė, Šaukštas Proto

Rekomenduoju Megan Devine knygą "It's OK that you're not OK", dalijuosi faktais paie pašildytą maistą, dalijuosi tyrimais apie maisto ruošimo poveikį valgymui, apie profesionalių virėjų pasibjaurėjimo jausmą, turimų priemonių maisto ruošimiui poveikį maisto gaminimui, ir siūlau planą, kuris galbūt padės pradėti gaminti maistą, jei to nedarėte.

Ką aš šiandien veikiau? Nieko. Viską. Sunku pasakyti. Veikiau daug, jeigu jau imčiau vardinti. Bet įvardinti sunku, nes viskas buvo be plano, panašiau į ėjimą laikantis raudono siūlo, ištempto per dienos labirintą. Gal repetavau tą gimtadienį, kai veikiu tai, kas tuo metu šauna į galvą (kitais gimtadieniais planuoju prieš kelias savaites, ir taip pat būna gerai…). Ploviau, tvarkiau, buvau turguje, buvau plovykloje, kažką pirkau parduotuvėje (su jausmu, kad gerai nežinau, ko reikia, tai nupirkau "kažko"), karpiau, kasiau, sodinau, pjoviau, pjausčiau, kepiau, vėl viriau ir pilsčiau, skaičiau ir net užmigau beskaitydama, gėriau arbatą su pyragu ir net nuverkiau kampelį žiūrėdama dokumentiką.

Dalijuosi dar vienu Kurzgesagt video, svarstau, kaip vyksta mitybos pokyčiai, dalijuosi tyrimais apie valgymo pokyčius įgyvendinti padedančius veiksnius, pandemijos atneštus mitybos pokyčius, galimybes pakeisti išrankių vaikų mitybą ir siūlau eksperimentą orientuotą į pokyčių įgyvendinimo planą.

Ką daryti, kai nereikia daryti nieko? Labai daug metų tai laikiau tik Pūkuotuko išmintimi. Kažkiek laiko mane tai gąsdino, nes aš buvau tai, ką aš dariau. Nedarysiu nieko - nebus ir manęs. Na, atrodė tai atrodė. Nors ir dabar į klausimą "kas tu?", labai knieti atsakyti kokios nors veiklos pavadinimu. Iš įpročio. Nes tai aišku ne tik man, bet ir kitiems. Buvimas Barbe Devyndarbe pradėjo mane mokyti, kad aš galiu veikti ir tą, ir kitką, ir dar ką nors, bet aš juk nepradingau, aš mokiausi, keičiausi, bet viskas vėrėsi, klijavosi sluoksniais ant kažko, kas buvau aš. Atsirado kažkas, kas galėjo būti be jokios veiklos. Tada atsirado erdvės mokymuisi būti tuštumoje, ramybėje, nebėgti nuo jos, nepanikuoti, neieškoti, kuo būtinai tuoj pat užsiimti.

Niekada neturėjau tokios ilgos pertraukos. Buvo, kai nerašiau visai, arba rašiau nenuosekliai. O dabar visą mėnesį klajojau kažkur visai kitur, jau iš anksto nutarusi, kad visos plunksnos kurį laiką atostogaus irgi. Ir dabar, mielas dienorašti, kiek nedrąsu, kaip po tikro ilgo išsiskyrimo ir lyg nebeaišku, apie ką kalbėtis. Tiesa, kai tai nutinka tarp žmonių, tai visada prisimenu, kad yra žmonių, su kuriais gali susitikti ir po penkių metų, ir pokalbis tęsiasi lyg niekur nieko toliau. Ar taip būna ir su dienoraščiais?

Grįžus po pertraukos, pasakoju apie pokyčius mityboje vaikams augant, siūlau eksperimentą apie tas akimirkas, kai sunku, dalijuosi video rekomendacijomis apie mankštos naudą (ne kalorijų deginimui), svarstau apie aplinkos poveikį mitybai, ar šeimos poveikis veikia ir jau suaugus, kaip valgo kariškių vaikai, kokie netikėti tėvų elgesio aspektai reikšmingi vaikų mitybai, ir siūlau eksperimentą norintiems viską spėti.

Guliu kojas iškėlus į viršų. Kojos dūzgia. Laikrodis rodo beveik 19 tūkstančių žingsnių. Visai nekeista, kad laiką dabar matuojam taip... nors ir laikrodis mums "eina" arba "sustoja". Tai tik kitokie žingsniai. Vienas balsas galvoje sako, kad taip ruošiuosi prieš išvažiuodama, kitas balsas sako, kad taip vengiu galvoti apie kelionę. Užtat viską apkarpiau, apklojau, išravėjau. Galvoju apie savo asmenybės profilį, kur atvirumas nuotykiams pramuša lubas, ir įdėmiai savęs klausiu - na, tai kur tas atvirumas?... Liko ravėti to paskutinio plotelio? Ar vengia susidėti daiktus?

Rekomenduoju David Byrne knygą "Kaip veikia muzika", pasakoju apie ypatingo jautrumo skoniui savybę (ir duodu jam šmaikštašiknį pavadinimą), dalijuosi tyrimais apie baltymų poveikį sotumui ir svoriui, apie maisto kategorizavimą į sveiką ir jo įsivaizduojamą skonį, dalykus, kuriuos svarstom kai sprendžiam, ar valgysim sveikiau, ir siūlau mąstymo-elgesio eksperimentą besinešiojantiems ilgus užduočių sąrašus.

Žiūriu į prognozę. Ji tikina, kad lija. Bet aš stoviu su laistymo žarna rankose, nes lija tik prognozėje, o mano naujiems daigeliams sausoka. Pakabinu vienus darbus į sąrašą, kitus nusikabinu iš jo. Tokį kabantį sąrašą susikonstravau, kai mano dukra buvo dar visai mažytė, ir man atrodė, kad nieko negaliu planuoti, galiu tik plaukti pasroviui kartu su nuolat kintančia kūdikio dienotvarke. Buvo gerokai paprasčiau, negu erzėti, kad kažkas nepasidaro, nesusispėja, nenutinka. Taip pat atrodė, kad šitam sąrašui valdyti reikia dar vienos rankos, kad tai vargina, bet galiausiai tai buvo nuostabus išradimas, kuris atnešė daug ramybės, ir kurį pasilaikiau iki šiol.

Rekomenduoju knygą "Auklėkite vaiką, kurį auginate, o ne tą, kuris buvote. Sugriaukite kartų stereotipus, auginkite laimingus vaikus", pasakoju apie maisto neofobijos reiškinį, dalijuosi tyrimu apie gal netikėtus mankštos privalumus, meta stereotipus, organizmo reakciją į dirbtinius saldiklius ir siūlau mintinį pratimą apie laiko suvokimą.