Na štai, dabar jau ramiau. O vakar, matyt, atverkiau už kelis paskutinius mėnesius. Visai netikėtai. Įsitaisėm koncerte, ir atsivėrė ašarų vartai. Ar galiu pasakyti, kas konkrečiai ten buvo taip graudu? Gal, šiek tiek. Jausmas toks, kad tai kažkoks kanopos kraštelis to, kas buvo priežastis, ir nieko nei išsamiai, nei konkrečiai, nei aiškiai paaiškinti negaliu, ir neaišku, ar ten norvegiškas briedis, ar snieginė ožka, ar koks smulkus javinis elniukas. 

Rekomenduoju knygą "Beyond Anxiety: Curiosity, Creativity, and Finding Your Life's Purpose", apžiūrinėju, kokius klausimus sprendžia maisto kultūros tyrimų sritis, atidžiau nagrinėju, kas tiriama skaitmeninėje maisto srityje, dalijuosi tyrimais apie "maistautojų" psichologinę gerovę, kaip sutrikęs valgymas veikia paauglių smegenų raidą, ir kas nutinka, jei valgome ne šviesiu paros metu.

Iš ryto buvo darbas, po to galva buvo tuščia, todėl nutariau nuvažiuoti iki miško ir patikrinti po pasivaikščiojimo, kas sukasi mano galvoje. Truputėlį prašoviau su laiku, nes tik įpusėjus pažintinį taką, dingo paskutiniai saulės spinduliai ant medžių viršūnių. "O ko jau taip iš karto - prašoviau", klausia vidinis kritikas. Miškas tuščias, tik keli tokie pat kaip aš. Dar keturi maudosi Neryje (!!!), spiegia kaip reikalas, bet akivaizdu, kad jiems labai gera. 

Rekomenduoju knygą "The ultimate guide to dark psychology", svarstau apie tai, kokia yra atstumo iki maisto psichologija, kaip atstumą iki maisto pakeitė pandemija, kas nutiko su fiziniais ir finansiniais maisto pasiekiamumo aspektais, kiek ir kodėl turime maisto atsargų namuose, ir ar maisto atsargų turėjimas ali gerinti psichologinę būseną.

Tylūs rytai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kurios žadina mano vidinį Pelėdyną ir kviečia keltis. Galėčiau miegoti, bet negaliu. Vaikštau tiesindama įvairius gyvenimo susiraukšlėjimus - išsiplaunu plaukus, sutvarkau vakar paliktus indus, ištraukiu gydomajam persodinimui sansevjerą, palaistau ananasus. Katinams įpilu švaraus vandens, susitvarkau savo skaičius ir dokumentus. Kolonėlės groja "džiazo pusryčius Niujorke", ekranas rodo garuojančius blynus prie lango, už kurio sninga. Pasisiūlo mintis, kad taip yra labai gerai, sutinku. Už jos iškarto klijuojasi kita mintis - galėčiau taip visą laiką. 

Rekomenduoju Mel Robbins knygą "The Let Them Theory", apžvelgiu valgymo ir dėmesio ryšį, dalijuosi tyrimais apie dėmesingo valgymo tyrimų sunkumus, apie dėmesio maisto sensorinėms savybėms poveikį, dėmesio ypatumus nervinės ortoreksijos atveju, ir kaip atmintį ir valgymą valdo hipokampas.

Matuoti maistą kalorijomis - taip pat, kaip matuoti darbo kiekį užduočių skaičiumi. Taip pat, kaip automobilio gerumą matuoti jo nuvažiuojamu atstumu. Taip pat, kaip gyvenimo prasmę matuoti sukauptais pinigais. Taip pat, kaip grožį matuoti centimetrais. Taip pat, kaip protą matuoti žinomais terminais. Taip pat, kaip gerumą matuoti pritarimų skaičiumi. Taip pat, kaip nuovargį matuoti kilometrais.

Rekomenduoju Terrence Real knygą "Nenoriu apie tai kalbėti", detaliau pasakoju apie alkio hormoną greliną, ir kuo daugiau paskaoju - tuo labiau atrodo, kad jis tikrai ne vien alkio hormonas; dalijuosi tyrimais apie greliną kaip streso indikatorių, insulin išsiskyrimą skatinančią medžiagą, apie grelino ryšį su depresija, pykčiu, ryžtu ir nerimu.

Žinot, kaip rodoma gravitacijos diagramoje, kur masyvus kūnas ištempia žemyn erdvėlaikį, kaip ilgą gilų piltuvėlį, ir visi dalykai lyg krenta į jį?  Šiandien aš knygoje aptikau tokią citatą, kuri tempia ir tempia mano dėmesį pas save, ir negaliu apie ją negalvoti. Štai ką yra pasakęs Erichas Frommas: "Modern man thinks he loses something—time—when he does not do things quickly. Yet he does not know what to do with the time he gains—except kill it" ("Šiuolaikinis žmogus mano, kad praranda kažką - laiką - jei jis nenuveikia kažko greitai. Bet gavęs laiko jis nežino, ką su juo veikti, tik "prastumti" jį"). 

Rekomenduoju net dešimt įtakingiausių psichoterapijos knygų (tyrimo rezultatai, ne mano nuomonė :)), samprotauju apie riebalų naudą ir reikalingumą kūnui ir psichikai, dalijuosi tyrimais apie tai, ar gyvenimo pokyčiai pandemijos metu padidino, ar sumažino riebalų vartojimą, ar omega-3 mažina stresą, depresiją, anoreksijos simptomus, o gal net padeda sergant bipoliniu sutrikimu, ir kas bus jei be riebalų maiste - pritrūks riebaluose tirpstančių vitaminų.