Psichologė, Šaukštas Proto

Rekomenduoju Susan Cain knygą "Tyla", samprotauju apie maisto sprendimų psichologiją, kaip ilgalaikis stresas veikia sprendimų teisingumą, ar reikšmingai padėtume Žemei, pakeitę savo valgymo sprendimus, kaip nusprendžiame, kad kažką galime laikyti maistu ir kai aplinka mus timpteli prie vieno ar kito sprendimo.

Visi dorojamės, kam kaip išeina. Ramu, matyt, tik tiems, kurie nieko nematė, arba tiems, kurie nieko nesuprato. O šiaip sumaišties, nerimo, sunkumo, nevilties - nors kirvį kabink, nors šaukštais semk, nors vežimais vežk. Man sunku suprasti, kaip tiek galima pakelti, bet akivaizdu, kad galima. Gal, kai jau pamatei tai, kas iš tiesų baisu - tuštumas, griuvėsius, mirtis ir žaizdas - tai kitkas nebėra ir  nebegali būti nei sunku, nei baisu? Man taip pat neaišku, kaip nėra akivaizdu, jog kai ateini ne vienas - tai bijai ateiti vienas? Kai tildai - tai negali pakelti išgirsti tai, kas bus pasakyta? Kai badai pirštais - tai mintyse kauniesi su tuo, kuris atrodo stipresnis, bet išoriškai visi tai ir mato, kad nesijauti stiprus?

Saprotauju apie tai, kas yra bulimija, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip skiriasi smegenų aktyvumas bulimijos atveju, kaip skiriasi įpročių mechanizmas, ir ar lankstūs bulimija sergančiųjų įpročiai, taip pat kokį vaidmenį mGlu5 receptorius vaidina priklausomybėse ir bulimijoje.

Vakar važiavau pro parduotuvę o šalia jos lauke buvo surikiuotos net trys palapinės, kuriose buvo pardavinėjamos širdys, gėlės, balionai ir dar kažkas. Nes tam vakar buvo proga. Grįžau namo nešina tik savo nuosava širdim, nes taip mums geriausia jau ne pirmus metus. Galvoje ratą suko kita mintis - niekada taip gerai negyvenome. Kodėl ją, atrodo, tenka kartoti ir kartoti? Nes, atrodo, kad neturime būdo, neturime "elgesio schemos" tai priimti. Mūsų smegenys, atrodo, neturi gero gyvenimo receptoriaus. Net rašant tai nežinia kieno įkyrus balsas nutęsia - "nu kas čia gaaali būti geeero…".

Rekomenduoju Mindy Pelz knygą “Protarpinio badavimo vadovas moterims”, svarstau kaip mes apibrėžiame sveiką mitybą, dalijuosi tyrimais apie tai, kodėl žmonės sako jiems sunku laikytis Viduržemio jūros dietos, ar galime tvirtai tikėti gydytojų rekomendacijomis, taip pat ar teisingai suprantame angliavandenių ir riebalų vaidmenis sveikoje mityboje.

Na štai, dabar jau ramiau. O vakar, matyt, atverkiau už kelis paskutinius mėnesius. Visai netikėtai. Įsitaisėm koncerte, ir atsivėrė ašarų vartai. Ar galiu pasakyti, kas konkrečiai ten buvo taip graudu? Gal, šiek tiek. Jausmas toks, kad tai kažkoks kanopos kraštelis to, kas buvo priežastis, ir nieko nei išsamiai, nei konkrečiai, nei aiškiai paaiškinti negaliu, ir neaišku, ar ten norvegiškas briedis, ar snieginė ožka, ar koks smulkus javinis elniukas. 

Rekomenduoju knygą "Beyond Anxiety: Curiosity, Creativity, and Finding Your Life's Purpose", apžiūrinėju, kokius klausimus sprendžia maisto kultūros tyrimų sritis, atidžiau nagrinėju, kas tiriama skaitmeninėje maisto srityje, dalijuosi tyrimais apie "maistautojų" psichologinę gerovę, kaip sutrikęs valgymas veikia paauglių smegenų raidą, ir kas nutinka, jei valgome ne šviesiu paros metu.

Iš ryto buvo darbas, po to galva buvo tuščia, todėl nutariau nuvažiuoti iki miško ir patikrinti po pasivaikščiojimo, kas sukasi mano galvoje. Truputėlį prašoviau su laiku, nes tik įpusėjus pažintinį taką, dingo paskutiniai saulės spinduliai ant medžių viršūnių. "O ko jau taip iš karto - prašoviau", klausia vidinis kritikas. Miškas tuščias, tik keli tokie pat kaip aš. Dar keturi maudosi Neryje (!!!), spiegia kaip reikalas, bet akivaizdu, kad jiems labai gera. 

Rekomenduoju knygą "The ultimate guide to dark psychology", svarstau apie tai, kokia yra atstumo iki maisto psichologija, kaip atstumą iki maisto pakeitė pandemija, kas nutiko su fiziniais ir finansiniais maisto pasiekiamumo aspektais, kiek ir kodėl turime maisto atsargų namuose, ir ar maisto atsargų turėjimas ali gerinti psichologinę būseną.

Tylūs rytai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kurios žadina mano vidinį Pelėdyną ir kviečia keltis. Galėčiau miegoti, bet negaliu. Vaikštau tiesindama įvairius gyvenimo susiraukšlėjimus - išsiplaunu plaukus, sutvarkau vakar paliktus indus, ištraukiu gydomajam persodinimui sansevjerą, palaistau ananasus. Katinams įpilu švaraus vandens, susitvarkau savo skaičius ir dokumentus. Kolonėlės groja "džiazo pusryčius Niujorke", ekranas rodo garuojančius blynus prie lango, už kurio sninga. Pasisiūlo mintis, kad taip yra labai gerai, sutinku. Už jos iškarto klijuojasi kita mintis - galėčiau taip visą laiką.