Gegužės mėnuo – pats metas klausytis lakštingalos ir apie ją pasikalbėti – dainomis, sakmėmis, tyrinėtojų pastebėjimais. Kaip tik dabar jos giesmės plačiai sklinda gamtos eterio bangomis, nes ji susirūpinusi šeimos kūrimu, palikuonių auginimu. Išskirtinė plačiai sklindanti, ryškiai girdima, virpanti, tarsi atskirais žodžiais, sakiniais sudėta, aukščiausio meistriškumo puošmenomis išdabinta lakštingalos giesmė. Kokius jausmus ji kelia žmogui, kaip veikia jo gyvenimą, kokią vietą užima tradiciniame pasaulėvaizdyje – apie tai pasakoja laida „Ryto rasa krito“. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Savaitei po Velykų praėjus baigiasi vienos didžiausių, gražiausių, prasmingiausių metų švenčių laikotarpis. Atvelykis prasmingas užbaigia Velykų laikotarpį, ir drauge su juo atsisveikina bei pradeda kitą kalendoriaus, darbų, žmogaus gyvenimo ciklą – naujo darbų (pvz. arimo ir sėjos) ar vedybų - piršliavimo ciklo Tačiau tai ir galimybė šį perėjimą šventiškai paminėti. Atvelykis, arba Velykėlės, Mažosios Velykos, Vaikų Velykos ar Velykėlės, Baltosios Velykos, Pravadai, šiandien mūsų švenčiamas kaip vaikams skirta šventė – kad jie dar turėtų progos pasidžiaugti margučiais, žaidimais, skanėstais, galėtų ir patys pasirodyti. Laidoje trumpai pristatomi visuomet šventiškai prie tradicijų prisiliečiantys – dainuojantys, muzikuojantys, šokantys, į savo krašto dvasinį paveldą besigilinantys vaikai – Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršiukai”. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Verbų sekmadieniui skirta laida pasakoja apie ypatingą, išskirtinę šventės atributo rūšį – vadinamąsias Vilniaus verbas, kurias 2019 m. paskelbėme Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybėmis ir įrašėme į šių vertybių sąvadą. Tai šiaurės vakarinių Vilniaus apylinkių reiškinys, Vilniaus Kaziuko mugės ir Verbų sekmadienio puošmena, kuomet jomis pražįsta visas miestas. Apie Vilniaus verbos kilmę, gyvavimą, jos rišimo ypatybes, su gaminimu ir panaudojimu susijusius tikėjimus kalbamasi su Janina Norkūniene –etnografe, knygos „Vilniaus verbos – gyvoji istorija“ autore, verbų rišėja, Vilniaus rajono Čekoniškių verbų ir buities seklyčios bei šio amato meistrių folkloro ansamblio Cycha Novinka (Geroji naujiena) vadove. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida tęsia pažintį su jaunaisiais folkloro veiklų plėtotojais, siejančiais su tuo savo gyvenimus. Šį kartą kalbamasi su aktyvia, sumanymų nestokojančia tradicinės muzikos atlikėja, propaguotoja etnomuzikologe Vera Venckūnaite-Čepuliene. Ji – folkloro ansamblio „Tula” vadovė, folkloro atlikėjų festivalio-konkurso „Grįžulai” viena iš organizatorių, jaunųjų etnomuzikologų konferencijų rengėja, erdvinės muzikos projekto „Spengla” iniciatorė, įvairių projektų sumanytoja ir įgyvendintoja. Apie savo veiklų patirtį bei santykį su tradicine muzika ir pasakoja laidos pašnekovė. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida parengta tuo metu, kai kalendorius paliko žiemą ir įžengė pro pavasario vartus. Kad ir kaip piktoji besispardytų, jos galios senka – prieš šviesą ir šilumą ilgai netvers. Vis dėlto paprotiniame lygmenyje dar esame ant slenksčio, mat šiemet itin vėlyvos Užgavėnės, tad žiema dar mūsų neišprašyta. Tai suteikia progą aptarti artėjančios šventės požymius. Vienas būtiniausių Užgavėnių elementų – persirengėliai, apie juos čia ir kalbama kiek rečiau liečiamu – tamsiuoju, žiemiškuoju, mitiškuoju – jų prigimties kampu, bet ne tik.

Laidoje dar kartą susitinkama su Agota Zdanavičiūte – etnomuzikologe, įvairių senąją muziką į šiuolaikinį gyvenimą įliejančių sumanymų įgyvendintoja ir savita menininke, vis labiau besireiškiančia kaip savarankiška kūrėja bei atlikėja, drauge su seserimi Dorota Girskiene muzikuojančia grupėje „Laiminguo“, dar ir su Živile Razinkoviene – eksperimentinio folkloro, world muzikos grupėje Sen Svaja. Šįsyk plačiau kalbama apie kūrybą. Nors etninės muzikos apraiškų joje gausu, tačiau tai – visai kitas pasaulis ir ieškoti jame saldžiai padailinto folkloro neverta. Greičiau čia aptiksime slėpiningus, mitinius bauginančius ir skaidrius žmogaus sąmonės ir pasąmonės pavidalus, patirsime nekasdieniškas būsenas. Pro vartus į šį pasaulį žengti padės muzika ir jos kūrėja Agota Zdanavičiūtė.

Partizanų dainose Tėvynė aukščiau už viską. Laida atspindi svarbios mūsų valstybei sukakties nuotaikas – ginkluoto arba partizanų pasipriešinimo okupacijai viršukalne įvardytiną įvykį Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio suvažiavimą ir čia paskelbtą deklaraciją – jos 70-metį, nes renkasi būtent partizanų temą. Tačiau laikydamasi savo krypties – kviesdama į tai pažvelgti tarsi iš vidaus, iš šį laikmetį patyrusių žmonių širdies, dvasios. O viena iš gražiausių šios dvasios išraiškų – neabejotinai daina. Apie partizanų dainas kalbamasi su etnomuzikologe d. Dalia Vaicenavičiene, kuriai šios dainos yra itin svarbios, prasmingos, atmintinos, kaip ir visas jas pagimdęs kontekstas. Skambės ir partizanų dainos. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Sutartinių mankšta – ar tai įmanoma? Senoji mūsų kultūra jaunus žmones inspiruoja įvairiems sumanymams. Apie tokius – kiek neįprastus, kūrybiškus, dovanojančius nekasdieniškas, ryškias patirtis, pojūčius, teikiančius peno mintims – laidoje „Ryto rasa krito“ pasakos jos viešnia Agota Zdanavičiūtė – kūrybinga, įdomi, savitos pasaulėžiūros ir muzikinės kalbos menininkė, etnomuzikologė, žinoma kaip eksperimentinio postfolkloro grupės Sen svaja dalyvė, su seserimi Dorote muzikuojanti grupėje Laiminguo, koncertuojanti savarankiškai. Tačiau ji itin išradingai senąja etnine muzika grindžia ir kitokias veiklas. Kokias – išgirsite laidoje. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida toliau verpia ir audžia pokalbį apie rankšluostį – tradicinį rankų darbo dirbinį ir paprastą, kasdienišką, ir drauge nepaprastą, magišką. Taip mūsų senosios kultūros tradicijos suvokė ko ne kiekvieną būties apraišką – visą didįjį pasaulio audinį ar jo skiautelę. Kaip ir praėjusioje laidoje, apie šį audeklą pasakoja dr. Dalia Bernotaitė Bieliauskienė – etnografė, lietuvių liaudies tekstilės tyrinėtoja, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja. Pasiaudojama ir kitais šaltiniais, lyginamąja medžiaga. Šįsyk gręžiamasi į apeigines, ypač svarbiausiuose žmogaus gyvenimo virsmuose, simbolines, sakralias jo reikšmes.

Kasdien nuprausę veidą, burną nusišluostę rankšluosčiu pradeda dieną. Mums tai įprastas veiksmas, tačiau senosios paveldėtosios kultūros požiūriu tai reiškia, kad taip jis tampa švariu, šviesiu, nuvalytu nuo nakties apnašų veidu. Tad laida ir pasakoja apie šių dienų akimis paprastą, kasdienišką, o tradicinei kultūrai daugiasluoksnį, buitinių, apeiginių, simbolinių, sakralinių prasmių įkrautą daiktą – rankšluostį, žinoma, namų darbo austinį rankšluostį.
Apie jį sužinoti padeda lietuvių liaudies tekstilės tyrinėtoja, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja, dr. Dalia Bernotaitė Bieliauskienė. Pirmojoje laidoje daugiau dėmesio skiriama išorinėms rankšluosčio ypatybėms.