Verslo tribūna

Britų savaitraštis „The Economist“ kažkada skambiai pareiškė: „Niekas iš tiesų nežino, kas yra strategija“. Verslo strategai linkę nesutikti su tokiu aptakiu požiūriu. Giedrius Keraitis, verslo valdymo paslaugų bendrovės „Mažeika ir partneriai“ partneris ir strategijos praktikos grupės vadovas, sukonkretina, kad strategija  yra organizacijos veiklos planas, nesvarbu – ar jis dar tik gimė galvoje, paskubomis buvo surašytas ant servetėlės ar jau patvirtintas įmonės valdyboje.
 „Kai planuojame organizacijos veiklą, tai ir yra strategija. Kitas klausimas – kaip tą strategiją paversti kūnu, kaip pasiekti, kad ja patikėtų strategiją įgyvendinsiantys darbuotojai, kaip ją transformuoti į operatyvinę veiklą ir kontroliuoti jos įgyvendinimą“, – didžiausius verslo strategijos iššūkius vardija G. Keraitis.
„Efektyvios vadybos DNR“ Giedrius pasakoja, į kokias tendencijas reikia atsižvelgti planuojant strategiją, kokie didžiausi iššūkiai tenka vadovams, kaip įkvėpti darbuotojus būsimiems pokyčiams ir įgyvendinti transformacijos, t. y. strategijos virsmo į veiklą etapą, kuriame iki šiol suklumpa net 80 proc. vadovų.

Katedros aikštės dydžio teritorija miške ir kelios minutės automobiliu nuo miesto centro – išskirtinis CITUS projektas Vilniuje.
„Miesto centrinėje dalyje, o jautiesi kaip išvažiavęs į Nemenčinės miškus“, – apie „Miško ardus by CITUS“ pasakoja CITUS Vilniaus regiono vyriausioji plėtros vadovė Gabrielė Norkutė.
„Mane žiauriai žavi, kad išsukusi iš aplinkkelio į mišką ir ten, nesitikėdama nieko, radau namus. O tai, kad ta vieta turi tam tikrą istoriją, prideda jai nenugludintos autentikos”,– apie paieškų rezultatą kalba „Miško ardų by CITUS“ gyventoja, verslininkė Gabija Strielčiunaitė.
 „Verslo tribūnos“ pokalbis apie išskirtinę teritoriją ir ateities Vilnių.

Formulių, kurios leistų apskaičiuoti tinkamą atlygio dydį – daugybė, tačiau jos ne visada užtikrina, kad atlygis atitiks darbuotojų poreikius, kurie ekonominių permainų laikais kyla kartu su augančiu pragyvenimo lygiu. Pasaulinė trąšų gamybos ir tiekimo milžinė „Yara International“ užsimojo gerus norus paversti standartu ir ėmėsi iniciatyvos – išanalizuoti visų 140 šalių, kuriose veikia bendrovė, rinką ir paruošti kiekvienai iš jų pritaikytą atlygio politiką. Daugiau kaip 140 šalių veikiančios, virš 17 500 darbuotojų turinčios bendrovės tikslas – užtikrinti, kad visi be išimties darbuotojai gautų oriai gyventi leidžiantį atlyginimą (angl. living wages).
Iniciatyvos pilotavimui kompanija pasirinko vienuolika šalių, viena iš jų – Lietuva, kurioje veikiančiame „Yara International“ Europos paslaugų centre dirba 500 specialistų.
„Prieš dvejus metus „Yara International” išsikėlė klausimą: ar visiems savo darbuotojams mokame tokį atlyginimą, kurį gaudami jie gali oriai gyventi? Rasti atsakymą į šį klausimą nėra paprasta, nes oraus atlygio apibrėžimas kiekvienoje šalyje priklauso nuo daugybės kontekstinių detalių ir tai, kas tinka Europoje, nebetiks Afrikoje ar Pietų Amerikoje“, – sako Zuzana Matonienė, „Yara International“ Europos paslaugų centro vadovė.
Vadovė pasakoja, kaip Lietuvoje pavyko įgyvendinti socialinės atsakomybės iniciatyvą ir ko iš jos galėtų pasimokyti įvairovę, lygybę ir įtrauktį savo vertybėmis laikantis šalies verslas.

Nepaisant daugybės makroekonominių ir politinių iššūkių, Baltijos šalių įsigijimo ir susijungimo sandorių rinka pernai buvo aktyvi – per šį laikotarpį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sudaryta 150 sandorių. Nors 2022 m. pademonstruotą pagreitį kiek prigesino pernai išryškėję pirkėjų ir pardavėjų lūkesčių skirtumai, ekspertai sako, kad aktyvumas rinkoje rodo pasiektą brandos lygį, o dalis pernai pradėtų procesų rezultatą duos šiemet ar 2024-aisiais.
Kas lėmė sėkmę pernai ir ko tikėtis šiemet, diskutuoja Julijus Grigaliūnas, finansinių sandorių patarėjų bendrovės „Porta Finance“ vadovaujantis partneris, Deimantė Korsakaitė, „INVL Baltic Sea Growth Fund“ vadovaujanti partnerė bei Dr. Irmantas Norkus, advokatų kontoros COBALT vadovaujantis partneris Lietuvoje.

Pasaulio maisto programos (angl. World Food Programme) duomenimis, maždaug trečdalis žmogaus reikmėms pagaminamo maisto yra iššvaistoma žaliavų auginimo, gamybos ir vartojimo stadijose. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai sako, kad nepaisant Europos Sąjungos Žaliojo kurso iniciatyvų, Lietuvoje agrosektoriaus įmonių ir ūkininkų, kurie norėtų bendradarbiauti ir, pasitelkus aplinką tausojantį žemės ūkį, keisti savo ūkininkavimo įpročius tvaresniais, vis dar nėra tiek daug.
Kaip užtikrinti kuo tvaresnę žemės ūkio ir maisto tiekimo grandinės simbiozę? Kodėl norime pereiti prie aplinką tausojančių ir žmogaus sveikatai palankesnių žemdirbystės sistemų? Kokios dabarties ir ateities technologijos gelbėja judant beatliekės gamybos link? Kas skatina kurti inovatyvius, saugius ir vartotojams patrauklius maisto produktus? Kaip turėtų atrodyti tvari, aukštesnę pridėtinę vertę kurianti, žmogui ir gamtai palanki trumpoji maisto tiekimo grandinė? Apie tai „Verslo tribūnoje“ diskutuoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos prof. dr. Živilė Tarasevičienė, prof. dr. Vilma Atkočiūnienė, doc. dr. Jurgita Kulaitienė ir doc. dr. Nijolė Vaitkevičienė.

Jurgita Nacevičienė, aplinkotvarkos bendrovės „Ecoservice“ generalinė direktorė, pasakoja apie penkias vertės grandines klientui, kaip verslo, gamybos proceso metu susidariusios atliekos tampa galimybėmis ir ką verslas galėtų padaryti, kad tokių galimybių būtų dar daugiau.
„Turiu pripažinti, jog sąmoningumas auga. Jei anksčiau gamybos ar prekybos įmonėse atliekų sutvarkymas buvo tik viena iš komunalinių paslaugų, dabar įmonėse dirba tvarumo vadovai, kurie ne tik ieško sprendimų, kaip būti socialiai atsakingiems, sukurti vertę darbuotojams, bet ir rūpinasi tuo, kokį poveikį aplinkai daro“, – kalbėjo J. Nacevičienė.

Statistika rodo, kad kas ketvirtas pas pardavėją ar paslaugų tiekėją užsukantis žmogus norėtų apsvarstyti mokėjimo dalimis be pabrangimo alternatyvą. Donatas Mickus, finansavimo ir taupymo paslaugas teikiančio banko „Inbank“ pardavimų skyriaus vadovas, sako, kad ryškėjanti tendencija pasitelkti lizingo paslaugas, o likusį kapitalą - įdarbinti rodo, jog finansinis raštingumas šalyje auga ir vartotojai tikisi daugiau atsiskaitymo už prekes bei paslaugas alternatyvų.
„Kai prieš aštuonerius metus prisijungiau prie „Inbank“, lizingą ar mokėjimą dalimis daugiausia rinkdavosi mažesnes pajamas uždirbantys klientai, kurie taip mokėdavo už buitinę techniką, elektronikos prekes. Dabar vartojimo žemėlapis pasikeitęs neatpažįstamai: taip finansuojame ne tik daugybę prekių bet ir labai platų spektrą paslaugų. Kodėl nemokėti dalimis be pabrangimo, jeigu protingai paskirsčius lėšas ir likusius pinigus investavus į indėlius jie tau uždirbs, pvz., 4,5 proc. metinių palūkanų“, – klausia D. Mickus.
Daugiau apie finansavimo įrankių pasiūlą vartotojams ir pardavėjams, ieškantiems mokėjimo dalimis be pabrangimo galimybių, klausykite diskusijoje „Verslo tribūna“.

Į parduotuvę kelis kartus per savaitę užsukantys vartotojai tikisi, kad jų apsipirkimo patirtis bus kuo sklandesnė ir patogesnė. Andrius Kalašinskas, technologinius sprendimus prekybininkams teikiančios įmonės „StrongPoint“ produktų direktorius, sako, kad parduotuvių, o ypač jose esančių kasos zonų transformacija Lietuvoje vyksta nuolat – lėtai, bet užtikrintai.
„Eksperimentai vyksta visada – vieni iš jų prigyja, kitiems pirkėjai dar nebūna pasiruošę arba nenori keisti susiformavusių įpročių. Parduotuvių ir kasos zonų transformaciją labiau galima vadinti lėta evoliucija: maždaug 2007 m. parduotuvėse pradėtas diegti savitarnos zonas vartotojai jaukinosi maždaug dešimt metų, o dabar apie pusė visų pirkimo transakcijų parduotuvėse vyksta būtent jose. Vėliau atsidaro dar daugiau alternatyvų – apsipirkimas telefonu pačioje parduotuvėje, savitarnos skanavimo įrenginiai. Lietuvoje prekybos vietose – gana didelė darbuotojų kaita, sudėtinga rasti naujų darbuotojų, todėl savitarnos kasas daugelis parduotuvių mato kaip natūralią ir efektyvią išeitį“, - komentuoja A. Kalašinskas.
Kiek, diegiant naujoves, atsižvelgiama į pirkėjų nuomonę? Kaip ateityje transformuosis parduotuvių kasos zonos? Kas skatina, ir kas stabdo pokyčius? Klausykite visą pokalbį „Verslo tribūnos“ diskusijoje.

Ar įmanoma jau šiandien „žalinti“ komercinį transportą, kokios paskatos egzistuoja, ir ko labiausiai trūksta? Apie tai „Verslo tribūna“ kalbina Transporto inovacijų asociacijos direktorę Rugilė Andziukevičiūtę – Buzę,
„Iveco“ atstovybės regiono vadovą Ernestą Jakubonį ir „Scania Lietuva“ vadovą Darių Sniešką. „Metas įjungti aukštesnę pavarą“, – neabejoja R. Andziukevičiūtė – Buzė, „Neuždėdami principo „kas teršia, tas moka, nesurasime lygybės ženklo“, – neabejoja E.Jakubonis. „Šie ir kiti metai versliui ir gamintojams bus labai svarbūs, o koks bus realus etolingas ir kas bus į jį įtraukta, tai kol kas mes nelabai žinom. Norėtųsi viešumo ir diskusijos, jei dar ne vėlu“, – pastebi D.Snieška.

„Populiariausios paskolos nekilnojamojo turto plėtrai, tačiau ne išimtis ir paskolų refinansavimas ar skolinimasis apyvartai. Per kelerius metus tiek mes, tiek visa sutelktinio finansavimo rinka užaugo tiek, kad verslui galime siūlyti labai įvairių projektų finansavimą, o kartu su instituciniais partneriais - ir vis didesnes paskolas “, – sako „Profitus“ ryšių su investuotojais vadovas Aurimas Satkūnas.
„Verslo tribūna“ apie sutelktinio finansavimo platformų (SFP) paskolų tipus, kuo jie skiriasi bei koks verslas kreipiasi į SFP dėl projektų finansavimo.