Ar esi kada nors jautęs, kaip pasaulis sustoja, kai lieki tik tu, kelias ir begalinė tyla aplink?
Pirmojoje dalyje su Dovile Petkevičiūte kalbėjomės apie pasiruošimą ir pirmuosius žingsnius į 4000 kilometrų kelionę per visą Ameriką. O šįkart, visi drauge leiskimės į nuotikį, tik šįkart - pėščiomis!
Kaip atrodė dienos, kai žygis įsibėgėjo - rytai, maistas, nuotaikos, tempas? Kaip keičiasi žmogus, kai visa jo kasdienybė telpa kuprinėje, o kiekvienas žingsnis yra nauja patirtis? Kalbame apie tylą, kuri kartais ramina, o kartais gąsdina, apie vietas, kurios atrodo tarsi iš kito pasaulio, ir apie bendruomenę, kuri gimsta ten, kur susitinka keliautojai - su savo „trail name’ais“, siuntiniais ir mažais stebuklais pakliui.
Dovilė dalijasi akimirkomis, kai kūnas buvo ant išsekimo ribos, kai emocija - verkti, juoktis ar tylėti, šioje kelionėje yra visiškai kitokia. Apie santykius, kai keliauji petys į petį su mylimu žmogumi, be galimybės pabėgti - „visiškai nuogi“.
Ir galiausiai - apie finišą. Tą paskutinį žingsnį, kai supranti, kad kelionė baigėsi, bet galbūt viskas tik prasideda iš naujo.