Keliaudami dažnai lankome garsiausius objektus – Eifelio bokštą, Romos Koliziejų, Atėnų Akropolį ar Plitvicos ežerus. Su miniomis žmonių braunamės prie kasų, stumdomės ant laiptų siauruose praėjimuose, užtverdami kelią fotografuojamės ir galiausiai nusikamavę sėdame užtarnauto gėrimo gretimoje kavinukėj. Rašytojas Andrzejus Stasiukas kviečia keliauti visiškai kitaip. Jis ragina leisitis didžiausio įmanomo užkampio link. Kelionė jam – paieška kaimo, kuriame laikas rodos sustojo dar XVIII amžiuje ir tik pro šalį pradardantis sukežęs automobilis ar nudrengtos parduotuvės ledų šaldytuvas, primena apie įvykusius pokyčius laike. Tai noras labiausiai apleistos, veik suirusios autobusų stoties, kurioje sukemši kiek padžiūvusį buriaką. Tai atradimas trupančios miestelio aikštės, kurioje išaugo Emil’o Cioran’o nihilimas. Tariant vienu žodžiu – tai kelionė į Babadagą. Tai paieška sustojusio laiko, kur nebėra tempo, kur nebelieka kismo. Pasaulyje, kur tempas, greitis, krūvis yra neatskiriami nuo efektyvumo, sustabdyti laiką ne tik kad neįmanoma. To nesinori, tai baisu daryti. Akistata su savimi gali būti nepakeliama. Vienas būdų sulėtėti – ėjimas. Gyvenimas penkių kilometrų per valandą greičiu. Dvidešimt, trisdešimt kilometrų per dieną, keli aplankyti taškai, nuovargis, skausmas. Kas tai per beprotybės forma? Ar tai tikrai pasirinkimas? Juk gal ramus gulėjimas su viskas įskaičiuota – maloniau, patogiau ir, nepabijokim to žodžio – sveikiau? Apie visa tai pokalbis su keliautoju, alpinistu Dainiumi Babilu.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius