„Ersilijoje, įtvirtinant miesto gyvenimą palaikančius ryšius, žmonės tiesia gijas, sujungiančias kampus, baltas, juodas ar pilkas arba juodas ir baltas, priklausomai nuo to, kokius ryšius jos žymi: giminystės, mainų, valdžios ir atstovavimo. Kai gijų susikaupia tiek, kad jau nebegali pro jas praeiti, gyventojai Ersiliją apleidžia: namai išardomi, lieka vien tik gijos bei jų ramsčiai. Nuo kalno šlaito, kur įsikūrė su visa manta, Ersilijos pabėgėliai žvelgia į niūksančią lygumoje ištemptų gijų ir stulpų raizgynę. Visa tai – dar Ersilijos miestas, o jie patys – jau niekas.“ Ersilija – tai tik vienas iš gausybės miestų, apie kurį venecijietis keliautojas Markas Polas pasakoja totorių imperatoriui Kublai Chanui. Marko Polo pasakojimus knygos „Nematomi miestai“ išguldė rašytojas Italo Calvino. Šios antradienio „Mažosios Europos pokalbiuose“ kviečiame ne tik į Ersiliją ir kitus nematomus miestus, tačiau analizuojame ir kitą nuostabią Calvino knygą „Markovaldas“. Pastaroji pasakoja apie iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančio darbininko Markovaldo, pasmerkto bukinančiam ir prastai apmokamam darbui mieste, kuris kadaise buvęs viltį teikusiu pažadu šiandien jam primena švininę dykrą, supelkėjusią ir tirštai padengtą stogų žvynais bei virš kaminų plevėsuojančiomis dūmų draiskanomis. Apie Calvino kūrybą kalbamės su „Markovaldo“ vertėja ir antrojo atnaujinto „Nematomų miestų“ leidimo redaktore Toma Gudelyte.
Ved. Donatas Puslys