Vienas iš mitų, kuriais vadovaujasi žmonija, yra prarastojo aukso amžiaus. Ir reiškiasi jis plačiai – nuo eilinių žmonių prisiminimų, kad anksčiau gyventi buvo geriau, iki valstybių politikos, kuria siekiama atkurti prarastą galią ir didybę. Po Antrojo pasaulinio karo didžiosios galios statusą prarado ne tik mūsų jau praėjusioje laidoje aptarta Jungtinė Karalystė, tačiau ir tiek karine, tiek kultūrine galia buvusi Prancūzija. Istorikai liudija, kad būtent prarastos Prancūzijos didybės atkūrimas buvo Prancūzijos pasipriešinimo simbolio ir vėliau šalies lyderio Charlesio de Gaulle‘io tikslas. De Gaulle‘io palikimas dar ir šiandien stipriai jaučiamas Prancūzijoje, pavyzdžiui, dabartinio prezidento Emmanuelio Macrono politikoje. Ir ne tik jo, nes analizuojant šiandienos politinius ir geopolitinius iššūkius skamba ir Napoleono, jakobinų revoliucionierių ar net Karaliaus Saulės vardai. Kokį istorijos sunkį jaučia šiandieninė Prancūzija ir kaip ji ją paveikė tokie tokios krizės kaip konfliktas Alžyre, galiausiai atvedęs į Alžyro nepriklausomybę?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius