„Aš tikrai žinau, kad be dailės ir kūrybos – negaliu. Ir man visai nesvarbu, ką papildomai dirbsiu ar veiksiu, aš visada kursiu, piešiu, tapysiu, lipdysiu”, – tvirtina menininkė Jurgita Rancevienė. Ir priduria: „Man patinka daryti tai, kas man kelia malonumą”. Nuo vaikystės iš dailininkų šeimos kilusi Jurgita lankė keramikos klubą „Molinukas” Birštone, vėliau Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetą, įgijo dailiosios odos specialybę, bet paskui, anot menininkės, ji „pasileido plaukus”: dirbo kultūros žurnaliste, rašė periodinėje spaudoje, iliustravo žurnalus vaikams, susidomėjo animacija, su vyresniuoju sūnumi įkūrė nepriklausomą meno ir kultūros portalą… Visko buvo labai daug. Gal todėl grįžo į tapybą. Jos darbai buvo eksponuoti parodose Japonijoje, Italijoje, Indijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Armėnijoje, Ukrainoje.

Apie kūrybos vingius, apie tai, kuo geras paveikslas skiriasi nuo gražaus tapeto, apie parodas Lietuvos ir pasaulio meno galerijose, apie įvertinimą ir menininko prestižą – pokalbis su kūrėja Jurgita Ranceviene.

Ved. Laima Ragėnienė.

„Privačiam asmeniui „šokti“ prieš biudžetinę įstaigą yra didžiulis avantiūrizmas ir sunkiai tikėtina pergalė. Jeigu ši kolekcija nėra pripažįstama autorių teisių objektu, tada nukenčia visi autoriai. Tada viską iš bet ko gali atimti, pasisavinti ir… švilpauti. Aš pabandžiau šitam užkirsti kelią“, – pasakoja archeologė dr. Daiva Steponavičienė.
„Aukščiausiasis teismas net du kartus priėmė mūsų kasacinį skundą, nes matė vertę savo išvadose, klaidas žemesnės instancijos teismų sprendimuose ir negalėjo susitaikyti su neteisybe“, – precedento neturintį atvejį komentavo advokatė Vilija Viešūnaitė.
Archeologė dr. D. Steponavičienė nuo 2019-ųjų bylinėjosi su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru dėl autorystės į baltų genčių archeologinius kostiumus ir jų kolekcijas bei lietuvių ir kuršių gentims skirtus sieninius kalendorius „Lietuvių kostiumas I-XVI a.“ ir „Kuršių kostiumas I-XIV a.“.

Kokį precedentą sukūrė ši byla? Kurie faktai bei dokumentai tapo svariais argumentais, lėmusiais bylos baigtį? Apie tai laidoje kalba archeologė dr. D. Steponavičienė, advokatė V. Viešūnaitė ir LNKC direktorius Saulius Liausa.

Ved. Karina Metrikytė.

LNOBT vyriausiasis šviesų dailininkas Levas Kleinas jau nesuskaičiuoja spektaklių, kuriems kūrė šviesų dizainą. Skaičius tikrai perkopė šimtą. Tačiau jis akcentuoja, kad kurti vaikiškiems spektakliams – atsakomybė gerokai didesnė. Bet, anot Levo, „spektaklio negalima suvokti atskirai – scenografijos, apšvietimo, choreografijos, muzikos, rerežisūros. Kai yra ta visuma – tuomet ir įvyksta spektaklis”.

Kas yra šviesų partitūra? Kiek su technologijų pažanga darbas su šviesomis tapo lengvesnis, ir kiek dar liko rankų darbo? Kada afišose pradėta skelbti šviesų kūrėjo pavardę? Kodėl pirmiausia svarbu yra komunikacija tarp režisieriaus, scenografo, dirigento ir šviesų dailininko? Kur mokosi šviesų dailininkai, jeigu Lietuvoje nėra tokių studijų? Apie tai pokalbis su šviesų menininku Levu Kleinu.

Ved. Laima Ragėnienė

Sigita Šimkūnaitė po darbo kino aikštelėje, reklamoje ar teatre visada pasidaro apžvalgą. „Galbūt kažkokias klaidas įvėliau, ko derėtų nekartoti arba…su kuo nereiktų dirbti. Kaskart stengiuosi pasidaryti išvadas, kad negaiščiau laiko banaliems projektams. Skirčiau jį geriems, įdomiems žmonėms. To dar mokausi. Ne visada pavyksta“, – kalba architektė.
Apie specifinių erdvių adaptacijas performatyviems pastatymams, nerealių pasaulių konstravimą ir „krauju pasirašytus susitarimus“ – pokalbis su kino bei reklamos dailininke, spektaklių scenografe Sigita Šimkūnaite.

Ved. Karina Metrikytė

VDA Grafinio dizaino katedros dėstytojas doc. Marius Žalneravičius, kuriantis komunikacinius vizualus įvairiems kultūros renginiams, festivaliams, tarptautinėms parodoms, socialinėms kampanijoms, įsitikinęs, kad plakatas, kaip komunikacijos priemonė, neišnyks. Be abejo, gali keistis technologijos, techniniai sprendimai, medžiagos, tačiau toks informavimo būdas – gatvėje sustabdyti praeivį – yra gana efektyvus. „Plakatas pagaus žmogų, jeigu jam įdomu, jis gilinasi, jei ne – tai tik triukšmas”, – sako menininkas.

Kodėl Lietuvoje plakatų parodos yra retas reiškinys? Kodėl šis žanras laikomas „žemesne” kūryba? Kaip kinta klasikinio plakato principai šiuolaikinėje vizualiojoje komunikacijoje? Kaip grafinis dizainas gali padėti spręsti problemas? Apie tai pokalbis su grafikos dizaineriu Mariumi Žalneravičiumi.

Ved. Laima Ragėnienė.

„Mano nusikalbėjimai ir meilė absurdo pjesėms prasidėjo vaikystėje, perskaičius knygutę apie logiką. Supratau, kad galima visiškai normaliai komunikuoti…nusikalbant. Juk taip įdomiau gyventi“, – sako režisierius Linas Jurkštas, studijų metais įkūręs ne vieną pogrindinę organizaciją.
Apie groteską, ironiją, sarkazmą ir nūdienos parodiją prožektorių šviesoje, gatvės teatro esmę ir sero titulą Anglijoje – pokalbis su Linu Jurkštu.

Ved. Karina Metrikytė.

„Apskritai, ne tik architektai, bet ir visa architektūra tarsi bando spręsti ekologinius Žemės iššūkius naudodama tuos pačius įrankius, su kuriais tas pačias problemas ir sukuria. Kaip pavyzdį galiu pateikti, kad, kovodami su klimato atšilimu, mes daugiau naudojame apšiltinimo medžiagų. Vadinasi, vis tiek kažko daugiau sunaudojame, daugiau pagaminame“, – svarsto architektas Mindaugas Reklaitis.

Kas yra „žmogocentriška“ architektūra? Kokia performatyvios ar/ir kritinės architektūros esmė? Kokios ateities perspektyvos šiai profesijai? Kodėl parodų architektūra ir parodų architektai – jauna specialybė, kurioje jungiasi ir filosofiniai, sociologiniai, antropologiniai aspektai, – turi didesnę perspektyvą sparčiai kintančiame pasaulyje? Apie tai pokalbis su Nacionalinės dailės galerijos architektu ir klasikiniu architektu Mindaugu Reklaičiu.

Ved. Laima Ragėnienė.

„… Na, ir kodėl pasirinkau tekstilę? Juk iš manęs nei kokia didelė audėjėlė, nei mezgėjėlė. Kai stojau į Vilniaus dailės akademiją, tekstilė kilo „ant bangos”, dėl to ir konkursas buvo dabar nesuvokiamai didelis. Iki šiol neatsakau sau į šį klausimą…”, – svarsto žemės meno kūrėja Greta Kardi-Kardišiūtė, darbuose jungianti autentiškus dzūkiškų divonų raštus, medinius pagaliukus bei gamtovaizdžių kontekstus.
Nuo paauglystės Sąjūdžio mitinguose iki „žemės siuvinėjimo“ savitumų ir tekstilės atgarsių aplinkos meno instaliacijose – pokalbis su Greta Kardi-Kardišiūte.

Ved. Karina Metrikytė

„Nustebsite, kiek daug internete skelbimų apie parduodamus akvarelės dažų rinkinius, tarp kurių galima išžvejoti vieną kitą pokalbį su akvarelės kūrėjais. Menotyros tekstų dar mažiau… Bet, panašu, grįžta akvarelės laikas – lėtas kūrybos procesas vis labiau patrauklus įvairios informacijos greičio ir gausos nualintam žmogui”, – pastebi dailininkė Saulė Urbanavičiūtė. Kodėl akvarelė vadinama karališku menu? Ką kartu su akvarelės meistryste teko perimti iš tėvo, kurio dirbtuvėje užaugo? Kokia buvo akvarelininkų grupės Aqua 12 tikroji įkūrimo priežastis? Kokie mitai lydi šį žanrą? Pokalbis su dailininke akvarelininke Saule Urbanavičiūte.

Ved. Laima Ragėnienė.

„Kažkas pastebėjo, kad pankiškų idėjų turiu. Kai pernai su grupe „Iš reikalo” darėm parodą „Kontrabandos sandėliai”, mus pavadino pankų grupe“, – prisimena tapytoja, parodų netradicinėse erdvėse kuratorė Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. Originalių idėjų iniciatorė juokauja, kad tuos objektus, kuriuose vyko parodos, arba sugriauna, arba suremontuoja. O komplikuotos erdvės jau pačios ją susiranda… Apie kuratorystės spąstus ir „kontrabandines“ idėjas – pokalbis su Rasa Noreikaite-Miliūniene.

Ved. Karina Metrikytė