Monumentaliosios dailės kūrėja Vija Tarabildienė. Vilniaus dailės institute įgijusi freskos-mozaikos dailininkės specialybę, sukūrė sieninės tapybos darbų architektūroje, nuo jaunystės lieja akvarelę, yra išbandžiusi vitražą ir mozaiką, beveik visas grafikos technikas. Jos kūriniai pasklidę po pasaulį.
„Man labai keista, kai dailininkas gali visą gyvenimą absoliučiai vienodai dirbti. Aš taip negaliu...“ – sako Vija, pasitinkanti gražų gyvenimo jubiliejų, ir aktyviai tebedirbanti.
„Pats kūrybos procesas yra toks įtraukiantis, kad jaučiuosi labai laiminga, kai dirbu, kuriu, tapau, nežiūrint kokiais dažais…“
Dailininkės atminty – pirmasis piešimo sąsiuvinis, susiūtas mamos iš vyniojamojo popieriaus, išnykusios freskos vaikų darželiuose ir kultūros namuose, pirmoji neakivaizdinė pažintis su Domicelės Tarabildienės kūryba ir įkvepiantis jos darbštumo pavyzdys jau gyvenant šeimoje su vyru Rimtu Tarabilda. Kas dar lėmė įvairiapusę dailininkės kūrybą, kokias mintis sukelia besikeičiantis meno laukas mūsų laikais, – pokalbis su V.Tarabildiene.
Ved. Alma Valantinienė

Muzikas, muzikos pedagogas, kultūros organizatorius Gintautas Eimanavičius sako žvaigžde niekaip negalintis būti, nes jį supa nuostabūs žmonės.
Beveik prieš 40 metų, baigęs dabartinę Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, profesionalus muzikantas trombonininkas atsiduria Anykščiuose ir čia prabėga didžioji dalis jo kūrybinio gyvenimo – vaidinant mėgėjų teatro spektakliuose, buriant vaikų ir suaugusiųjų orkestrus, chorus ir ansamblius, mokant muzikos vaikus ir kuriant muziką pačiam, režisuojant ir apipavidalinant spektaklius. Jau beveik 30 metų Gintautas yra Anykščių kultūros centro Skiemonių skyriaus meno vadovas ir teatro trupės režisierius.
Kaip miestelyje su 38-iais gyventojais gali būti net keturi meno kolektyvai? Kodėl jaunimas neina dirbti kultūros darbo į regionus? „Kai dinozaurai išmirs visi, gal jauniems poreikis atsiras…“, – svarsto Gintautas.
Apie profesionalaus muzikanto įvairialypę kūrybą, organizacinį kultūros darbą rajono centre, miesteliuose bei kaimuose ir apie neišsipildžiusią svajonę pastatyti miuziklą pagal Tolkino „Hobitą“ – pokalbis su G. Eimanavičiumi.

Ved. Alma Valantinienė.

Aktorius Povilas Budrys prisimena susitikimus, lėmusius aktoriaus profesijos pasirinkimą: „Kartą mokytoja pasakė, kad man dainuojant ir skaitant eiles jai šiurpai per kūną praėjo. Ji pasiūlė nuvažiuoti į Panevėžį pas režisierių Juozą Miltinį. Ir nuvažiavau. Mes susitikome. Aš labai gerai jaučiausi, nes pirmą kartą sutikau žmogų, kuris žiūri, klauso ir kalbasi su manim. Pasirodo, kažkam rūpiu. Miltinio visiškai nebijojau, pasijutau žmogumi ir tai man patiko. Paskui pagalvojau, kad pabandysiu stoti į aktorinį”.
Kada aktorius subręsta monospektakliui? Kurie vaidmenys bei sutikti žmonės tapo ženklais, liudijančiais kūrybos prasmę? Kodėl baimė kalbėti prieš žiūrovus tapo impulsu kurti scenoje?
Apie svaiginantį vaikystės lietų Čiulų kaime, jaunuolio drąsą net keletą kartų bandyti įstoti į aktorinio meistriškumo studijas ir kūrybinius dialogus su žymiausiais režisieriais – pokalbis su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi Povilu Budriu.

Ved. Karina Metrikytė

„Mano darbas „suvalgo” didžiąją mano asmeninio gyvenimo dalį. Pats pasirinkau tokį kelią ir kol kas tuo džiaugiuosi”, – sako juvelyras, dizaineris Benas Staškauskas. Kodėl rinkosi menininko kelią? Kodėl jo juvelyrika yra skulptūriška? Kodėl plastikas, guma, silikonas jam, kaip juvelyrui, svarbios medžiagos? Ar laiko savo autorinius darbus prabangos kūriniais? Kiek menininkui šiais laikais reikia verslumo? Kodėl muzika jam yra viskas? Pokalbis su dizaineriu, juvelyru, skulptoriumi, tarpdisciplininio meno kūrėju Benu Staškausku.

Ved. Laima Ragėnienė

Abstraktaus ekspresionizmo kūrėjas, dailininkas Simonas Gelminauskis po dešimtmečių versle sugrįžęs prie tapybos įsitikinęs, kad jei nuo pat pradžių būtų savo verslą vystęs labai protingai, greičiausiai būtų nieko nepavykę. „Užaugau kaip nesisteminis verslininkas, kaip asfalto gėlė gatvėje. Man nebuvo numatyta vieta jokiame šiltnamyje. Gal menas arba humanitarinis išsilavinimas suteikė platesnį akiratį”, – svarsto tapytojas, atvirai pripažindamas, kad pradžioje verslininko įvaizdis trukdė jo menui, o dabar menininko įvaizdis nepadeda verslui. Kokios priežastys lėmė sugrįžimą prie molberto? Kodėl dailininkas pasirinko gyvenimo moto – nemeluoti sau? Kas menininką, tarnavusį sovietinėje armijoje, paskatino drastiškais veiksmais išsakyti pilietinę poziciją? Apie talentą derinti meną ir verslą – pokalbis su tapytoju Simonu Gelminauskiu.

Ved. Karina Metrikytė

Gvidas Raudonius jau beveik pusšimtį metų sukasi molio mene. Pastaruoju metu kiek nusivylęs dalyvavimu keramikos parodose, sako matąs didžiulę prasmę dirbti su jaunimu. Kaip jis sako, norisi perduoti sukauptą didžiulę patirtį – įvairias technikas, technologijas, kūrimo, degimo paslaptis. Nuo 2016-ųjų kaip kuratorius dalyvauja socialiniame meno projekte „Lipdau pasaulį ir save”.
„Negalią turintys žmonės dažnai sunkiai žodžiais reiškia minis, tačiau taktiliniai pojūčiai minkant molį leidžia geriau pažinti save.“
Ką, Gvido manymu, galima laikyti keramikos meno aukso amžiumi? Kodėl keramikos parodas vadina sportu? Ar keramikos indų kūrimo periodas jau praeitis? Apie keramiką, seną kaip pasaulis – pokalbis su dailininku Gvidu Raudoniumi.

Ved. Laima Ragėnienė.

Dailininkė Giedra Purlytė sako: „aš tiesiog mokausi iš gamtos. Nors žmogus mane labai domina, bet jo nevaizduoju. Tačiau visuose mano kūriniuose yra žmogaus pėdsakas. Ėjo, paliko, praėjo… Objektai, žymintys, kad čia būta žmogaus. O pats žmogus man nėra objektas”. Kokia kūrėjos esatis Breigelio paveikslus atkartojančioje aplinkoje ir kaip gyvenimas gamtos apsuptyje pakeitė menininkės tapybą? Kokie žmogaus pėdsakai tampa dailininkės paveikslų objektais?
Kas paskatino įkurti galeriją vienkiemyje? Apie gamtos diktuojamas paveikslų temas ir kintantį jų stilių, išmintį kaupiančią kasdienybę bei provincijoje įsteigtą jaukią galeriją pokalbis su dailininke Giedra Purlyte.

Ved. Karina Metrikytė

„Manau, jog menas yra tam tikra kalba, kuri leidžia bendrauti taip, kaip to negali padaryti jokios kitos bendravimo formos, ir tie, kurie tą kalbą supranta, gali patirti ir suprasti tokius dalykus, kurių jokie mokslai ir komunikacijos priemonės negali duoti”, – įsitikinęs multimenininkas Gintaras Makarevičius. Kodėl architektūrą keitė tapyba? Kaip rezidencijos užsienyje nuvedė į naująsias meno medijas? Kas paskatino scenografą pačiam statyti dailininko spektaklius? Pasak Gintaro, dabar jis kino jau nekuria, nors yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų už dokumentinės eseistikos filmus, bet prie tapybos nuolatos grįžta. Apie menininko kūrybos periodus – pokalbis su Gintaru Makarevičiumi.

Ved. Laima Ragėnienė

Grafikos dizaineris Mindaugas Jakas sako, kad „mes, dizaineriai ir visi, kurie vieno tipo informaciją paverčia vaizdine, pasirenkame įrankius kaip ją pateikti. Galime tam tikrus dalykus pagražinti arba atvirkščiai. Gal netinkamas žodis „meluoti”, bet galime mažumėlę perdėti ir patraukti žmones norėdami kažką parduoti. Klausimas – kiek žmonės patys nori patekti į reklamos spąstus? Turbūt pasąmonėje nori”.

Kaip grafinio dizaino ekonomiškumas siejasi su ilgalaikiu poveikiu gamtai, žmonėms? Apie tai pokalbis su grafikos dizaineriu Mindaugu Jaku.

Ved. Karina Metrikytė

Naujausias skulptoriaus Vido Simanavičiaus kūrinys – bronzinė jaunos merginos skulptūra „Adriana” turi savo kiemą Justiniškėse. Pasak Vido, kol vyko skulptūros statymo darbai, iš gyventojų ir praeivių išgirdo pačių įvairiausių, ne vien malonių replikų, bet dabar skulptūra jau „prigijo”. Ką menininkas vadina komplikuota erdve meno kūriniui? Kodėl miegamuosiuose rajonuose įžvelgia potencialą rastis skulptūroms, meno objektams? Kodėl nebenorime pagarbių žymių vyrų atvaizdų miestų aikštėse, o dabar gyvenančių žmonių istorijos kūrėjui patrauklesnės? Apie pasaulines idėjų paieškas ir menininko laisvę, apie performansą, kuris „pataikė į tikslinę auditoriją”, o jo kūrėjai buvo suimti – pokalbis su menininku, LDS Skulptorių sekcijos pirmininku Vidu Simanavičiumi.

Ved. Laima Ragėnienė