„Naujuoju dzūku” save vadinantis dailininkas Jonas Daniliauskas jau gerus du dešimtmečius gyvena ir kuria sodyboje ant Merkio upės kranto. Ko Dzūkijoje ieško iš Suvalkijos kilęs menininkas, išlaikęs zanavykų šnektą? Jonas neslepia, kad jo, kaimo vaiko, kelias į menus gali atrodyti keistas – „iš pradžių – siuvinėjimas, paskui – piešimas ir tapyba”. Apie septynerius metus trukusį šveicariškąjį laisvojo menininko laikotarpį, mėgstamus dailininkų plenerus (tarp jų ir akto plenerą), ilgai nemėgtą geltoną spalvą ir paukščius – tapyboje ir filatelininko kolekcijoje, pokalbis su dailininku Jonu Daniliausku.

Ved. Laima Ragėnienė

Džiazo vokalistė ir fleitininkė Neda Malūnavičiūtė prisipažįsta, kad dainuoja tik tai, ką jaučia. „Niekas manęs nestumdė nei į kairę, nei į dešinę. Tiesiog nuo gimimo einu muzikos keliu. Ir scena nebuvo man kažkoks išbandymas. Ten mano vieta… ir taip turėjo būt“, – teigia Neda.
Kodėl džiazo muzikantei nerūpi daugelio kasdienybę įprasminantys pinigai, garbė ar šlovė? Kokios charakterio savybės lemia bendraminčių pasirinkimą? Kodėl pastaruoju metu dainininkė koncentruojasi į „tyliąją muziką“, žodžių prasmę ir atodūsių galią?
Apie poreikį būti išgirstai, apie kūrybines išdavystes scenoje ir atvirą dialogą su klausytojais – pokalbis su muzikante Neda Malūnavičiūte.

Ved. Karina Metrikytė

Gintaro Gesevičiaus gyvenime ruduo – ypatingas laikas. Kasmet kaip rudens gėrybių derliaus sulaukiame jo personalinių parodų. Ar reikia ieškoti ryšio su menininko gimimo diena, spalio 25-ąja? „Ne”, – juokiasi Gintaras. Ir paaiškina, kad per metus tiesiog pritapo daug drobių, kurios nori nenori prašosi parodomos. O šiemet galerijoje „Kairė-dešinė” rengia savo jubiliejinę parodą, pavadintą „In – Out” ir susiduria su dilema – grafikas jis ar tapytojas. Įgijęs dailininko grafiko specialybę, jis jau daugiau kaip tris dešimtmečius tapo arba, kaip jis pats sako, mokosi tapybos. O stovėdamas prie drobės klausosi įkvepiančias muzikos. „Kokią muziką klausai, tą ir tapai”, – tvirtina LRT OPUS kanalo gerbėjas.
Apie tikėjimą likimu, paties susikurtą metodą „vienos dienos gyvenimas”, apie ramybę ir teisybę, apie sudegusios Labanoro Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios atkūrimo akciją ir apie tai, kodėl netapo abstrakcijų – pokalbis su dailininku Gintaru Gesevičiumi.

Muzikantas, režisierius, aktorius Ainis Storpirštis save ir bendraamžius vadina paskutiniąja laikraščių karta, gyvenančia beprotiškame laikmetyje. „Per vieną mano gyvenimą griuvo sovietų sąjunga, atgavome Nepriklausomybę, pakeitėme tūkstantmetį, baigėsi majų kalendorius ir pasaulis nežlugo, atsirado internetas, patyrėme pandemiją ir dabar turime Europoje karą. Nežinau, kas toliau... Tik žinau, kad ir koks nykus mano gyvenimas bebūtų, bet pasaulis neleidžia atsipalaiduoti ir nežinia, ką jis yra paruošęs. Bet tai yra absoliučiai crazy”, – sako aktorius.
Kodėl menininkas savo dainų klausytojus kviečia prisiekti „nežiūrėti atgal“? Į kuriuos nūdienos paradoksus žvelgia su ironija? Kodėl mūsų visuomenei, ypač jaunajai kartai, būtinas finansinis išsilavinimas ir psichologinės žinios? Apie teisę bei prabangą būti nepriklausomu kūrėju, apie Šventojo Rašto skaitymus, apie vieną žiauriausių ir tuo pačiu juokingiausių užsiėmimų gyvenime – svajonių eliminavimą pokalbis su aktoriumi Ainiu Storpirščiu.

Ved. Karina Metrikytė

„Mano tapyba – labai asmeniškas polinkis”, – sako Petras Vaitiekūnas, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, dar Atgimimo laikotarpiu pajutęs trauką tapyti. Ir „kaltininką” rado – dailininką Algimantą Joną Kurą, kurio vienas darbas „tiesiog apstulbino” tuometinį Vilniaus universiteto fizikos studentą. „Kaip jam tai pavyko?”, – neapleido mintis, kuri ir dabar išnyra, išvydus puikią drobę. P. Vaitiekūnas pasakoja, kad niekada netapė nei parodoms, nei pripažinimui. Kaip tarp fizikos ir politikos atsirado vietos tapybai? Kodėl įkvėpimui būtinas chaosas, iš kurio „galima ištraukti ir peizažą, ir portretą”. Kokius mokslininko ir menininko mąstymo skirtumus pastebi? Kodėl armagedonas, kruvini karo vaizdai kitus menininkus įkvepia kurti šedevrus, bet tai – ne jo atvejis. Pokalbis su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru (2006 – 2008), nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Latvijoje (1999 – 2004), Baltarusijoje (2005 – 2006) ir Ukrainoje (2010 – 2014) Petru Vaitiekūnu.

Ved. Laima Ragėnienė

Viena populiariausių Lietuvoje atlikėjų, dainų autorė Ieva Narkutė kūrybą vadina savo supergalia. „Dainas aš rašau pati. Užtat niekas niekada man nepasakys apie ką man dainuoti, ką šnekėti interviu metu, kaip elgtis televizijoje ar kažkokiame filmavime“, – teigia visoje šalyje milžiniško populiarumo sulaukusios baladės „Raudoni vakarai“ (pagal Juozo Erlicko eiles) autorė. Kodėl diplomuota psichologė pasirinko muzikos ir kūrybos pasaulį? Kas paskatino iš dainuojamosios poezijos bendruomenės žengti į populiariosios muzikos sritį? Kaip keitėsi dainininkės požiūris į kūrybą, kolegas ir meilę Lietuvai prasidėjus karui Ukrainoje? Apie teisę klysti ir elgtis spontaniškai, apie tėvų šeimoje įdiegtas gyvenimiškas vertybes ir tiesos drąsą pokalbis su dainininke Ieva Narkute.

Ved. Karina Metrikytė

Audrius Klimas, vienas iš Lietuvos grafinio dizaino asociacijos įkūrėjų, pasakoja, kad stoti į dizaino specialybę jis su broliu Alvydu rinkosi todėl, kad į ją stojo bičiuliai, o ir dizainas anuomet dar buvo gana naujas dalykas. Tiesiog traukė tai, kas nauja. Po studijų sulaukė ir netikėtų pasiūlymų, tarp kurių ir logotipas pirmajam grožio konkursui „Mis Lietuva” (1989), ir Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus logotipas (1991). Šiandien VDA profesorius pasakoja, kad net sovietmečiu jau būta reklamos apraiškų, tuo pačiu ir dizaino sprendimų, tik toje santvarkoje ši sritis neturėjo jokių prespektyvų. Dabar ano laikmečio pavyzdžiai kelia juoką…
Kaip šiandien keičiasi pedagogo vaidmuo? Kodėl dizaineriui, ypač jaunam, reikia stipraus stuburo? Kodėl prekinis ženklas neveikia mūsų akimirksniu, bet priklausomybė nuo prekinių ženklų ne vienam išsivysto? Kaip permąsto judėjimo „Me too” bangą – beprecedentę situaciją, kurią dirbdamas VDA rektoriumi, turėjo suvaldyti? Apie tai pokalbis su VDA Grafinio dizaino katedros vedėju prof. Audriumi Klimu.

Ved. Laima Ragėnienė

„Svarbiausia ne talentų atradimas, o meilės muzikai įskiepijimas“, – įsitikinusi Irena Meldaikienė–pedagogė fortepijono mokytoja, pianistė koncertmeisterė. Per keturis darbo dešimtmečius Anykščių muzikos mokykloje, iš kurių pastaruosius dvejus privačioje muzikos studijoje,ji sukūrė savitą jaunųjų talentų ugdymo metodą, mokydama skambinti pianinu vaikus nuo trejų ar ketverių metų amžiaus. Jos išugdyti gabiausieji jaunieji pianistai daugiau nei šešiasdešimt kartųtapo tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatais.
Kaip per trumpą laiką pastebėti stipriausias mokinio savybes ir atskleisti jo gabumus? Kaip kinta mokymo metodai susiduriant su skirtingais mokiniais ir keičiantis laikui? Ką reiškia mažajam pianistui pirmieji konkursai? Kokie nuotolinio muzikos mokymo iššūkiai ir privalumai? Pokalbis apie sudėtingą pirmojo muzikos mokytojo misiją su pedagoge I.Meldaikiene, svajojusia tapti fortepijono mokytoja dar vaikystėje patyrus muzikos mokyklos jaukumą.
Ved. Alma Valantinienė

Visagino kultūros centro direktorius, Lietuvos šokio kritikas, kultūros vadybininkas Audronis Imbrasas apie nepilnaverčiai išsivysčiusį šalies politinį sluoksnį: „į politiką ateina asmenys iš totalioje kultūrinėje atskirtyje gyvenančių Lietuvos regionų. Tai yra žmonės, kurių gyvenime nenutiko dalis to, ką turi išsivysčiusio Vakarų pasaulio politikai. Deja, bet mūsų valdančiųjų supratimas apie kultūrą yra siauras, lėkštas ir labai iškreiptas. Kai išgirstate frazę, raginančią nepainioti kultūros ir politikos, reiškia, kad sakantis dažniausiai būtent tą ir daro. Nes nepainiokim, bet… skleiskim sovietinės liaudies, sovietinės draugystės ar rusų imperinių viršenybių idėjas. Todėl kultūrą vadinu gebėjimo kritiškai mąstyti šaltiniu. Norėčiau mūsų visai visuomenei užtikrinti galimybę pilnaverčiai dalyvauti kultūrinėse veiklose.”
Kodėl vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šokio kritikas siekė supažindinti postsovietinę visuomenę su šiuolaikinio šokio pasauliu? Kokius išbandymus teko patirti įgyvendinant unikalios erdvės, skirtos scenos menų iniciatyvoms, „Menų spaustuvės“ įkūrimą? Kokių profesionaliosios kultūros reiškinių visiškai neturime Lietuvos regionuose, visus šalies Nepriklausomybės dešimtmečius gyvenančius absoliučioje kultūrinėje atskirtyje?
Apie politikų sluoksnyje dominuojantį žemo lygio supratimą apie kultūrą, išlikusias postsovietines „vertybes“ ir pavojų ateities visuomenei pokalbis su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu, lietuvių šokio kritiku, kultūros vadybininku Audroniu Imbrasu.

Ved. Karina Metrikytė

Diplomuotas geologas Vykintas Motuza – peiliadirbys,prieš tris šimtus metų Lietuvos teritorijoje nutrūkusio amato meistras. Kristina Motuzienė – profesionali keramikė, senosios buitinės keramikos rekonstruktorė. Prieš dešimtmetį jie dalyvavo kuriant Senųjų amatų dirbtuves Vilniaus senamiestyje, dvejus metus jose rezidavo, dabar gyvena sodyboje ir toliau tyrinėja archeologinius šaltinius Lietuvos muziejuose, užsienyje bei kuria.
„Tradiciją prikelti sunku, nežinau, ar aš per savo gyvenimą suspėsiu tai padaryti ar ne…“, – sako Vykintas.
„Su keramika gal paprasčiau, bet viduramžių keramika mažai kas užsiima…“, – teigia Kristina.
Kaip prisijaukino archajinę tradiciją, kokių dalykinių ir emocinių patirčių įgijo dirbdami ir kaip skleidžia žinią apie senuosius amatus, – pokalbis su V.Motuza ir K.Motuziene.
Ved. Alma Valantinienė