Romualdas Stančikas – restauratorius ir tapytojas. Jo darbų yra privačiose kolekcijose ne tik Lietuvoje, bet ir Izraelyje, JAV, Šveicarijoje, Norvegijoje. Dailininkas nemėgsta didelių susibūrimų, šurmulio, žiniasklaidos dėmesio. „Esu vienišius, todėl geriausiai jaučiuosi prie molberto savo dirbtuvėje, katės draugijoje”, – sako dailininkas. Kodėl Romualdas rinkosi tapytojo kelią? Koks jo spalvos pojūtis? Kuo jam tokios gražios supuvusios senų rūmų grindų lentos, surūdijusios kaldintos vinys? Kodėl ėmėsi sakralinių temų – šventųjų paveikslų? Kuo patraukli abstrakcija ir kodėl vengia portretų. Pokalbis su Romualdu Stančiku apie jo gyvenimo ir kūrybos istoriją.

Ved. Laima Ragėnienė

„Kartais pauzė, kai turi laukti ir kažko galbūt nesulaukti, yra tam tikra meninė strategija – suprasti savo vartojimo įpročius“, – svarsto video filmų, instaliacijų, fotografijų ir performansų kūrėja Kristina Inčiūraitė.
Airijoje gyvenanti menininkė mano, kad pats gražiausias muziejus yra gamtoje.
Kodėl? Kaip meniniuose socialiniuose tyrimuose naudojamas žmogaus balsas tampa raktažodžiu savęs bei aplinkos pažinimui? Kodėl menininkė linkusi tapatintis su sodu bei gausia jo lapija?
Apie lietuviškai airiško identiteto kvestionavimą kūryboje, visuomenės socialinius virsmus ir jų įtaką meninėms idėjoms pokalbis su Kristina Inčiūraite.

Ved. Karina Metrikytė

Liudviko Strolio vardo premijos laureatė Laima Laučkaitė-Jakimavičienė pasakoja, kad tuo metu, kai ji rinkosi specialybę, įstoti į VDA (tuomet Vilniaus dailės institutą) buvo be galo sunku, nes konkursas didžiulis. Dabar VDA dėstydama keramikos istorijos kursą ji pastebi, kad keramikos studijas renkasi vos keletas studentų. Kas pasikeitė, kuo galima paaiškinti tokį virsmą, kodėl pasaulis, o ypač kinai, vertina keramiką, europietišką porcelianą, o Lietuvos meno rinka autorinei keramikai gana abejinga? Nors, kaip sako dailininkė, ir šioje srityje jaučiamas šioks toks atgimimas. Apie šiuolaikinę keramiką pokalbis su Dalia Laučkaite-Jakimavičiene.

Ved. Laima Ragėnienė.

„Labiausiai džiaugiuosi, kad šitą teismą laimėjo visuomeninė organizacija, menininkų būrys“, – apie Aukščiausiojo teismo nutartį sako LDS pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
„Nors ŠMC – tiesioginis ieškovas, bet į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtrauktos Finansų ministerija bei Kultūros ministerija, tad, mano supratimu, ir iš bylos eigos matėsi, kad centras buvo kaip įrankis. ŠMC „rankomis“ buvo bandoma įgyvendinti valstybinę politiką dėl turto valdymo“, – teisminį procesą apibūdino advokatas Ugnius Pėdnyčia.

Lietuvos dailininkų sąjunga ketverius metus buvo priversta bylinėtis įvairiuose teismuose dėl Šiuolaikinio meno centro jai iškelto civilinio ieškinio, siekiančio iškeldinti kūrybinę organizaciją iš patalpų Vokiečių gatvėje 2, Vilniuje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis užbaigė dviejų kūrybinių organizacijų teismų maratoną.
Kokie faktai, archyviniai dokumentai bei esamos aplinkybės lėmė LAT nutartį? Kaip susidariusią situaciją vertina LDS pirmininkė prof. Eglė Gunda Bogdanienė, ŠMC centro direktorius Kęstutis Kuizinas, Kultūros ministerijos kancleris Rolandas Kvietkauskas ir advokatas Ugnius Pėdnyčia?

Ved. Karina Metrikytė

„Jeigu tau reikia knygos apie Boną Sforcą, imk ir parašyk pati”, – tokio atsakymo, o gal pasiūlymo, prieš keletą metų iš leidyklos „Aukso žuvys” sulaukė ekonomistė, IT inovacijų ekspertė Jolita Bernotienė. Dabar juokiasi, – „parašiau”. Nuo mokyklos laikų mėgstanti istoriją ir žmonių istorijas, Jolita šiandien jau trijų istorinių – gastronominių knygų projektų autorė. Projektais vadina dėl to, kad kiekviena knyga buvo rašoma kartu su mokslininkėmis, kaip bendraautorėmis. Kartu su istorike Rasa Leonavičiūte išleista „Karalienės Bonos virtuvė” (2019), nukelianti į XVI a. LDK laikus. Su istorike Ingrida Jakubavičiene į pažintį su pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia kviečia „Ponios Smetonienės virtuvė” (2020). Naujausia knyga „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą” (2022) leidžia prisiliesti prie beveik devynių šimtų metų istorijos.
Apie tai, ko ieško istorijos epochose, kaip iš kasdienio knygos herojų gyvenimo ir buities dėliojama didžioji istorija, praturtinta ne vien faktais, bet ir spalvomis bei kvapais, pokalbis su Jolita Bernotiene.

Ved. Laima Ragėnienė

Astronomijos mokslų pradininko Lietuvoje, akademiko Pauliaus Slavėno proanūkis, aktorius bei režisierius Paulius Markevičius, kurdamas spektaklius, kuriuose persipina žmonių išgyvenamos dramos ir astrofizika, prisipažįsta, kad būtent įspūdinga prosenelio biblioteka atvėrė drąsesnį žvilgsnį į žvaigždėtą dangų.
Kada menininkas privalo būti nuoširdus bent sau? Kurie žmonės lėmė unikalius kūrybinius sprendimus? Kodėl idėja sukurti skaudžių patirčių ir įgytų „randų“ cv, režisieriaus nuomone, būtų prasminga alternatyva tradicinėms kūrybinėms biografijoms?
Apie elektroninės muzikos, aktorinės meistrystės, režisūros ir astrofizikos žvaigždėlapius – pokalbis su Pauliumi Markevičiumi.

Ved. Karina Metrikytė

Plagiatas, kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, iš lotynų kalbos kildinamas žodis, reikšiantis „pagrobtas”. Mokslinių straipsnių, literatūros, muzikos kūrinių plagiato atvejų Lietuvoje būna ne taip mažai, tačiau tik šiemet rudenį pagausėjo į Asociaciją LATGA besikreipiančių dailininkų dėl galimai pažeistų autorių teisių ir neteisėto kūrinių panaudojimo. Pasak vienos iš facebook’o grupės „STOP PLAGIATUI IR KLASTOTĖMS” įkūrėjų dailininkės Giedros Purlytės, šiai įsisenėjusiai ir mitais apaugusiai plagiato problemai jau seniai reikėjo viešumo, ir jis veikia.
Apie plagiatą, kaip nelegalų reiškinį, laidoje kalba dailininkės Giedra Purlytė, Eurika Urbonavičiūtė ir Asociacijos LATGA Menų skyriaus vadovė Ingrida Radovič.

Ved. Laima Ragėnienė

Autentiškus, užburiančius scenovaizdžius kurianti menininkė Renata Valčik dailę pasirinko kaip alternatyvą ją supusiai realybei. „Jei nebūdavo draugų, meilės ar kažkokio saugumo – viską man kompensuodavo būtent tas pasaulis“, – atvirauja scenografė, kurios talentas scenoje imituoti materiją ne sykį buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvoje teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi. Kas paskatino kūrėją iš naujo įsimylėti profesiją? Į kuriuos teatro spąstus ji kaskart pakliūna ir kodėl iki šiol „nenukirpo bambagyslės” su vienintele taip ir nesukurta, bet nuolat persekiojančia scenografija?
Apie įteisintą iliuziją teatre, talentingų režisierių-lyderių įtaką kuriant visatas scenoje – pokalbis su teatro dailininke Renata Valčik.

Ved. Karina Metrikytė

„Dailė iš viso neturi linijinės slinkties. Nėra tokio dalyko. Daiulė negyvena laike. Dailė iš viso yra belaikis menas. O muzika yra absoliutus laikas, kaip ir tekstas – istorija turi pradžią ir pabaigą. Taip yra”, - įsitikinęs tapytojas Arturas Aliukas. Apie žmoniją ištinkančius pokyčius, kurių dailininkas visiškai netrokšta, apie erdvinį mąstymą, kurį dabar keičia plokštumos mąstymas, apie rankas, kurios skirtos kurti, o ne mygtukui spausti. Apie tai, kur nuveda kartų konfliktai ir tradicijų laužymas, pokalbis su dailininku Arturu Aliuku.

Ved. Laima Ragėnienė

Garso menininkas, garsų medžiotojas Audrius Šimkūnas ir kino režisierius Vytautas Tinteris filme „Dažnių žvejyba“ publiką panardina į archaiškų garsų pasaulį. „Su garsu tu turi išgyventi, išbūti ten kažkiek. Tu negali jo iškart suprasti. Reikalinga treniruotė“, – teigia traškančius medžius, žmogaus ausiai negirdimus šikšnosparnius, net grybų „kvėpavimą“ – bene visus vietogarsius fiksuojantis ir moduliuojantis menininkas. Pasak V. Tinterio, kurdamas filmą apie unikalias garsų sinergijas projektuojantį A. Šimkūną, siekė atskleisti tikrąją, filmuojamus vaizdus praturtinančią garso galią.
Apie gamtoje tvyrančią tobulą kompoziciją, „baltą triukšmą“ ir kiekvienam būtiną išgirsti tylą – pokalbis su režisieriumi Vytautu Tinteriu bei menininku Audriumi Šimkūnu.

Ved. Karina Metrikytė