1769 metais mokslininkas ir politikas Benjaminas Franklinas vykdamas į Europą pasimatyti su anūku ir atlikti diplomatinių darbų, pastebėjo paslaptingą temperatūros pasikeitimą ir srovę. Šiandien mes ją vadiname Golfo srove. Nuo to laiko šis mūsų planetos šilumos variklis gerokai pasikeitė. Naujausias Kopenhagos universiteto mokslininkų tyrimas, atskleidžia, kad visgi ši Europos ir visos planetos klimatą lemianti srovė gali išnykti visai greitai. Nors dalis pasaulio mokslininkų kritikuoja šiuos skaičiavimus, Kopenhagos universiteto tyrėjų manymu, šios srovės visiškas sugriuvimas įvyks laikotarpyje tarp 2025 ir 2095 metų. O tai reiškia, kad didelė dalis dabar planetoje gyvenančių žmonių šį reiškinį dar patirs savo kūnu.

Kaip pasikeistų planeta ir žmonių gyvenimas visiškai išnykus Golfo srovei?

Pokalbis su ir minties eksperimentas su klimatologu, Vilniaus universiteto doc. Gintautu Stankunavičiumi.

Ved. Ignas Klėjus

Įsivaizduokit mokslinės fantastikos laboratoriją, kurioje mokslininkai, įkvėpti Viktoro Frankenšteino ir jo sukurto netobulo „monstro“, pasitelkdami elgsenos mokslo žinias, siekia sukurti tobulai drąsų ir rizikuoti linkusią žmogaus versiją. Kaip ši kuriama būtybė atrodytų ir kokias Homo sapiens savybes jam suteiktume?

Pokalbis ir minties eksperimentas su Milano universiteto ekonomikos profesore Agne Kajackaite, kurios tyrimai yra sužavę pasaulį. Agnę jau yra kalbinę įtakingiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės kaip „New York Times“, Washington Post, BBC.

Ved. Ignas Klėjus

Polinkį smurtauti šiuolaikiniame pasaulyje vadiname viena blogiausių žmogiškų savybių, tačiau į agresiją esame linkę lygiai taip pat kaip ir bet kuri kita gyvūnų rūšis. Bėgant šimtmečiams žmonės tapo santūresni, tarpusavio konfliktai dažnai apsiriboja tiesiog nemalonių žodžių pliūpsniais, tačiau be abejonės smalsu, ką išvystume, jei leistumėmės į kelionę laiku atgal?

Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto doktorantas, Vilniaus tyrinėtojas Povilas Andrius Stepavičius ne vienerius praleido analizuodamas XVII amžiaus Vilniaus teismo bylas, bandymas suprasti pagrindines priežastis, dėl ko žmonės mušdavosi miesto gatvėse, kas paskatindavo didesnius smurto protrūkius ir kaip tas problemas spręsdavo to meto teismai?

Minties eksperimento pagalba kartu su Povilu vaikštome Vilniuje prieš 400 metų.

Ved. Ignas Klėjus

Kai kurie mokslininkai teigia, kad vėžys gyvame organizme ir žmogaus vaidmuo planetos naikinime yra neįtikėtinai panašios sistemos. Negydomas vėžys nužudo kūną ir pats save. Ar žmogus nužudys planetą ir save? Ar tai nepagrįstas gąsdinimas? O gal grėsme išnykti nepriklauso nuo mūsų?

Planetos istorijoje yra laikotarpių, kuomet žmonių žemėje vaikščiojo kiek daugiau nei 1 tūkst. ir tai tęsėsi daugiau nei 100 tūkst. metų, tačiau mes išlikome. Kaip pasikeistų planeta, jei išnyktume? Kokios realios ir nerealios priežastys tai galėtų lemti? Ir kodėl kadaise buvome raudonosios knygos rūšis?

Pokalbis ir minties eksperimentas su Vilniaus universiteto geologu, paleontologu prof. Andrejumi Spiridonovu.

Ved. Ignas Klėjus

2012 metai Kembridžo universitete grupė įvairių sričių mokslininkų iš viso pasaulio pasirašė Kembridžo sąmonės deklaraciją. Šia deklaracija jie įvardino ir apibrėžė pagrindines jau turimas žinias apie žmogaus ir gyvūnų sąmonę, tačiau net ir XXI amžiuje šio sudėtingo proceso tyrinėjimai panašūs į ekspedicijas po beribę visatą.

Žmonėms neužtenka žinoti, kad turime kūną ir smegenis, kurios atsakingos už tai, kokie esame, žmonija nori atsakyti mechanizmus, kurie lemia mūsų sąmoningumą. Ką žinome apie žmogaus sąmonę? Ar tik Homo sapiens gali suvokti save? Kas, jeigu žinotume, kodėl esame sąmoningi?

Pokalbis ir minties eksperimentas su Vilniaus universiteto docentu dr. Tadu Stumbriu.

Ved. Ignas Klėjus

Turbūt esate susidūrę su situacija, kuomet tą patį patirtą įvykį su artimuoju prisimenate kiek skirtingai. Žinoma, esame linkę save tapatinti su istorija, prisirišti prie jos ir tikėti, kad ja pamename be priekaištų, tarsi mūsų akys būtų viską fiksuojanti vaizdo kamera, o smegenys vaizdo įrašų saugojimo talpykla. Tačiau atmintis veikia kiek kitaip. Nuolat bandydami prisiminti įvykį, jį iškraipome. Už tai atsakinga mūsų sudėtinga ir unikali smegenų struktūra bei neuromokslininkų vadinama nepatikimoji atmintis, kuri ir lemia šių prisiminimų netikslumą.
Kodėl žmogui reikalingi šie atminties iškraipymai? Kaip iš tikrųjų veikia mūsų atmintis? Kas būtų, jeigu iš tiesų mūsų prisiminimai veiktų taip tiksliai, kaip vaizdo įrašai?
Pokalbis ir minties eksperimentas su Oslo universiteto neuromokslininke dr. Laura Bojarskaite.

Ved. Ignas Klėjus

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame žmonės turi ypatingą ir unikalią „baimės išraišką“, atsirandančią ant jų kūno, kuomet jaučiama baimė. Ši savybė pasireiškia įvairiomis formomis ir spalvomis odoje, priklausomai nuo to, kokio pobūdžio baimę jaučiame. Geltona dėmė - socialinė baimė, raudona – ateities baimė, žalia – baimė susirgti ir t.t. Kas, jeigu galėtume matyti vienas kito baimę? Ar toks atvirumas leistų žmonėms lengviau su ja susidoroti, ar keltų naujus iššūkius? O kas, jeigu išvis nejaustume baimės?

Apie baimės prigimtį, jos įtaką elgesiui ir galimus kontroliavimo būdus pokalbyje su psichologe-psichoterapeute Anna Vinkovskiene.

Ved. Ignas Klėjus

Lengva nustebti kokios smulkmenos ir neįsisąmoninami kasdienybės dirgikliai lemia mūsų elgesį. Galbūt bandote atsisakyti greito maisto, tačiau pakeliui į darbą ant suolelio sutiktas pusryčiavęs ir mėsainį valgantis praeivis buvo būtent tas dirgiklis lėmęs, jog tą dieną atsispirti savo įpročiui buvo ypatingai sunku.

Ar įmanoma išjungti nepageidaujamus įpročius? Ką būtina žinoti apie smegenis, keičiant savo kasdienybę? Kas, jeigu išjungtume smegenų centrus, atsakingus už mūsų įpročius, ar iš tiesų jie mums nereikalingi?

Pokalbis ir minties eksperimentas su neuromokslininke Gabija Toleikyte.

Ved. Ignas Klėjus

Daug metų buvo manoma, kad gyvename uždarame cikle, jog žmogaus biologinė gyvenimo riba yra apie 120 metų. Tačiau vis garsiau mokslininkai kalba, kad nėra jokios prielaidos manyti, jog senėjimas yra neišvengiamas. Praėjo nedaug laiko nuo to, kai žmogui senėjimo mechanizmai nebuvo tokie aktualūs, nes Homo sapiens neišgyvendavo tiek ilgai, kad būtų aktualu pažaboti tuos procesus dėl kurių senstama.

Senėjimo mes vis dar nelaikome liga ir esame tvirtai įsitikinę, kad jo beveik negalime paveikti. Įdomu, tai, kad po to, kai Antonijus Levenhukas 1671 metais pirmasis aprašė „mažyčių gyvūnėlių“ pasaulį, kurį išvydo per savadarbį mikroskopą, dar ištisus šimtmečius medicina priešinosi idėjai plauti rankas prieš operacijas, tačiau laikai pasikeitė ir patyrėme tikrą išgyvenimo revoliuciją.

Ar tokia pati išgyvenimo revoliucija medicinos laukia vėl? Ką žinome apie senėjimą? Kas, jeigu sugebėsime pažaboti senėjimą, kaip tai pakeis žmones, visuomenę ir mokslą?

Minties eksperimentas apie senėjimą ir galimą lūžį jo tyrimuose kartu su Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro, epigenetike dr. Migle Tomkuviene.

Ved. Ignas Klėjus

Lietuvė mokslininkė Emilė Radytė, studijavusi Harvarde Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiuo metu mokosi neuropsichiatrijos doktorantūroje Oksforde ir kartu su bendraminčiais vysto technologiją, kurios pagalba siekia sukurti saugią ir išmanią alternatyvą vaistams - stimuliuojant smegenis mažinti menstruacijų skausmus ir PMS sukeltus nuotaikų svyravimus. Paprastas plaukų lankelis – taip atrodo Emilės ir jos mokslo komandos kuriama inovacija, kuri ateityje gali pakeisti daugelio moterų kasdienybę.

Pasak Emilės šiuolaikinis mokslas beveik nieko nežino apie moterų sveikatą, į šią sritį gilintis menkai drįsta net prestižinių universitetų mokslininkai, todėl tyrinėdama inovatyvius metodus depresijos gydymui, jos mokslinis dėmesys nukreiptas į moters ciklo nepageidaujamus reiškinius.

Kas yra smegenų stimuliacija? Kaip ateityje gebėsime užkirsti kelią cikliškai pasikartojančius skausmus ir depresijos epizodus? Kodėl mokslininkai taip mažai gilinasi į moterų sveikatos niuansus?

Paskutiniame „Minties eksperimentų“ sezono epizode pokalbis su neuropsichiatrijos doktorante, „Samphire Neuroscience“ bendraįkūrėja ir vadove Emile Radyte.

Ved. Ignas Klėjus