Nors iki šiol pagrindine visuomenės sudedamąja dalimi laikoma šeima, išsivysčiusiose šalyse vis daugiau žmonių sąmoningai renkasi vienišiaus gyvenimą. Šiuo gyvenimo būdu žavisi dalis jaunų žmonių, o pati tema nepilnai ištyrinėtas laukas sociologams. „Pasikeitusios modernaus pasaulio socialinės sąlygos žmones provokuoja gyventi vieniems“ – sako Vytauto Didžiojo universiteto sociologas, profesorius Vylius Leonavičius.

Kodėl žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą? Kaip tai keičia visuomenę? Kas, jeigu tai taptų dominuojančiu gyvenimo būdu pasaulyje?

Pokalbis ir minties eksperimentas su VDU sociologu prof. Vyliumi Leonavičiumi.

Ved. Ignas Klėjus

Viduramžiais žmonės keliaudavo šimtus kilometrų, kad pamatytų meškos ir šunų kruvinas kovas, o šešioliktojo amžiaus Paryžiuje kačių deginimas buvo įprasta populiari pramoga. Žinoma, kad šiandien toks sadizmas būtų neįmanomas didesnėje pasaulio dalyje. Žvelgiant istoriškai, smurtas per ilgą istoriją nuolat mažėjo, tačiau jo vis dar sutinkame visuose pasaulio kraštuose, o vykstant moksliniam tyrimams vis daugiau galime pasakyti apie žmogaus agresijos kilmę ir raišką.

Kuo ypatinga žmogaus agresija? Kaip skiriasi smurtautojų portretai? Ar įmanoma visuomenė su nuline smurto tolerancija?

Pokalbis ir minties eksperimentas su Vilniaus universiteto teisės psichologijos prof. Ilona Laurinaityte.

Ved. Ignas Klėjus

„Daugeliui atrodo, kad tai nerimta sritis, tačiau yra visai kitaip“ – teigia mokslininkė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, tyrinėjanti humorą Lietuvoje.

Humoro sąvoka istorinėje eigoje keitėsi nuo senovės Graikijoje naudoto medicininio termino, apibūdinančio keturis žmogaus kūno skysčius ir jų balansą, iki XVI amžiuje įgautos prasmės, kuri artima mūsų šiuolaikiniam vertinimui. Tuo metu humoras tapo žodžiu apibūdinančiu laikiną nuotaiką, ar charakterio bruožą, suvoktas kaip keistas, specifinis ir ekscentriškas žmogaus elgesys.

Kaip pasikeitė juokaujančio žmogaus tikslai? Kaip keičiasi lietuvių humoras ir kokią vietą jame užima agresija? Kokią bendravimo ir visuomenės gyvenimo realybę išvystume, jei šiuolaikinėje Lietuvoje vyrautų humoras, kuris dominavo prieš 100 metų?

Pokalbis su poeto Justino Marcinkevičiaus anūke, mokslininke dr. Salomėja Bandoriūte – Leikiene.

Ved. Ignas Klėjus

Sunku patikėti, kad dar 1900 metais vidutinė gyvenimo trukmė visame pasaulyje neviršijo keturiasdešimties metų. Lyginant su XX amžiaus pradžia, šiuo metu gyvenimo trukmė kone padvigubėjusi, o visuomenės senėjimas viena dažniausiai akcentuojamų demografinių problemų. Žmogui senstant, keičiasi ir smegenys, pažintiniai ir kiti proto gebėjimai. Tikėtina, kad senstanti visuomenė patirs daugiau kognityvinių funkcijų problemų.

Kaip neuromokslo žinios ateityje bus pritaikomos, išlaikant senstančios žmonijos protinius, mokymosi ir pažinimo gebėjimus? Kokią šio amžiaus pabaigą įsivaizduoja neuromokslininkai? Kaip informacijos gausos amžiuje adaptuojame savo smegenis veikti?

Pokalbis su neurochirurgu, neuromokslininku, LSMU doc. Kęstučiu Skauminu.

Ved. Ignas Klėjus

Parazitai, kuriais gali užsikrėsti tiek žmonės, tiek kiti gyvūnai, pasižymi savo sumanumu ir manipuliacijomis, kurios padeda jiems išlikti bei užbaigti savo gyvybinius ciklus. Kai kurie parazitai tokie išmanūs, kad užkrėstus šeimininkus gali priversti nebijoti plėšrūno, ar net manipuliuojant elgsena ir siekiant plisti gamtoje, priversti tapti jų auka. Pastaraisiais metais pasirodo tyrimų, kuriuose bandoma išsiaiškinti, kaip maliarijos parazitai pritraukia uodus, kurie vėliau platina šia ligą.

Mažai, kas žino, kad iki 1957 metų Lietuvoje kaip ir visoje Europoje, maliarija, kuria žmonės užsikrečia nuo uodų, buvo plačiai paplitusi. Įvykdžius maliarijos likvidavimo darbus, Lietuvoje šiuo metu galime sutikti tik įvežtinius atvejus, nors patys uodai, kurie galėtų platinti maliarijos parazitą, vis dar mūsų šalyje. Kokių sąlygų reikėtų, jog šie parazitai vėl keltų grėsmę Lietuvos gyventojams? Kokie parazitai patys išmaniausi savo manipuliacijomis? Kaip atrodo šių gyvybės formų tyrinėjimai?

Pokalbis su Gamtos tyrimo centro, P. B. Šivickio parazitologijos laboratorijos, mokslininku dr. Vaidu Palinausku.

Ved. Ignas Klėjus

Žvelgiant fiziologiškai, šleikštulys yra evoliuciškai susiformavęs jausmas saugantis mus pačius nuo objektų, kurie gali būti nuodingi ar net pavojingi gyvybei, tačiau pasibjaurėti galima ne tik kvapu ar skoniu, bet ir nepriimtina kito asmens išvaizda, ar net idėjomis.

Neuropsichologai yra įrodę, kad bjaurintis moraliniais ir socialiniais procesais, stebimas tų pačių veido raumenų aktyvumas, kaip ir matant ar jaučiant nepriimtiną maistą bei kvapą. Tačiau, kuo skiriasi šleikštulys nukreiptas į šiuos nepanašius objektus? Kokie reiškiniai visuomenėje anksčiau nekėlę pasibjaurėjimo, šiuo metu tapę nepriimtini? Su kokiais sunkumais susidurtume, jei neturėtume šleikštulio jausmo?

Pokalbis ir minties eksperimentas su filosofu Tomu Šinkūnu.

Ved. Ignas Klėjus

Kasdien kiekviename savo žingsnyje, eidami šaligatviu, ar poilsiaudami pievoje, net nesusimąstydami susiduriame su įvairių rūšių gyvūnais. Patys to nenorėdami kuriame sąmoningą arba nesąmoningą ryšį su jais. Šias gyvybės formas mes vertiname iš savo žmogiškosios perspektyvos, vienos gyvūnų gyvybės mums svarbios, kovojame už jų teises ir gerovę, kitos tiesiog žmonėms rūpi mažiau. Ar įmanomas pasaulis, kuriame gyvūnai ir žmonės būtų lygiaverčiai? Ar žmonių sukurti politiniai, etiniai ir pažinimo principai suderinami su tokia realybe? Kodėl žmonės tam tikrose situacijose sužmogina gyvūnus, kai su kitomis gyvybės formomis elgiamės mažiau pagarbiai?

Pokalbis ir minties eksperimentas su Vilniaus universiteto filosofu doc. Mintautu Gutausku.
Ved. Ignas Klėjus

2018 metais Pietų Afrikos Respublikos sostinė Keiptaunas buvo ant vandens krizės slenksčio, tuo metu galėjo išsipildyti taip vadinamas „nulinės dienos“ scenarijus. “Nulinė diena” - tai diena, kai būtų išjungiamas miesto komunalinis vandens tiekimas dėl jo trūkumo, todėl žmonės būtų turėję stovėti eilėse, kad gautų savo paros vandens normą. Tai galėjo būti pirmas kartas šiuolaikinėje istorijoje, kai didelis pasaulio miestas būtų likęs be tekančio vandens.

Su tokiais vandens trūkumais įvairios pasaulio šalys ateityje susidurs vis dažniau, o kai kurios šalys, kaip Lietuva gali tapti gėlo vandens tiekėjos. Kaip pasikeistų pasaulis, jei jį ištiktų reali vandens krizė? Kaip tai pajaustume mes Lietuvoje ir kaip tai pakeistų mūsų vertybes?

Pokalbis ir minties eksperimentas su Vilniaus universiteto hidrologu doc. dr. Gintaru Valiuškevičiumi ir Vytauto Didžiojo universiteto filosofu dr. Mantu Davidavičiumi.

Ved. Ignas Klėjus

Sibiras kaip vieta Žemėje mūsų tautai asocijuojasi su skausmu, tremtimi ir valstybe, kuri sukėlė karą Ukrainoje, tačiau nepaisant atšiaurių sąlygų, čia gyvena apie 40 neskaitlingų tautų, kurios prisitaikiusios išlikti patirdamos aplinkos iššūkius. Daugelis šių tautų gyvena nomadinį klajoklių gyvenimą ir tampa nepatogiomis Rusijos režimui, dėl šiose teritorijose išgaunamos naftos ir kitų gamtinių resursų. Besikeičiantis kraštovaizdis, valstybės ekonominiai ir politiniai siekiai kelia iššūkius nomadams gyventi laisvą klajoklių gyvenimą. Vilniaus universiteto antropologas, profesorius Donatas Brandišauskas jau du dešimtmečius tyrinėja evenkų elnių augintojų tautą, kurios gyvenimas unikalus dėl kuriamo ryšio su gyvūnais ir aplinka.

Kaip atrodo šis klajoklių gyvenimas Sibire? Kaip evenkai kovoja su Rusijos režimo siekiais? Kokį gyvenimo būdą patirtume apsigyvenus su evenkais? Pokalbis ir minties eksperimentas su Vilniaus universiteto antropologu, prof. Donatu Brandišausku.

Ved. Ignas Klėjus

Žvelgiant istoriškai laimės reiškinio kito priklausomai nuo istorinio laikmečio, ekonominių ir socialinių aplinkybių. Viduramžiais laimės koncepcijoje buvo svarbus religinis motyvas, vėliau dėmesys buvo telkiamas į laimės pojūčius ne tik iš religinės perspektyvos, o šiame amžiuje pabrėžiama laimės ekonomikos disciplina, pripažįstant, jog laimė gali būti išmatuojama kiekybiškai.

Kaip atrodytų žmogaus kasdienybė pagal laimės ekonomikos principus? Tai minties eksperimento klausimą, kurį laidoje nagrinėjame su Vytauto Didžiojo Universiteto, laimės tyrinėtoja, socialinių mokslų daktare Viktorija Starkauskiene.

Ved. Ignas Klėjus