Tilviko Lizdas

Podkastą remia GoTherapy.lt – vieta, kur patogu ir paprasta rasti savo psichikos sveikatos specialistą.

Prisimenant, kad neretai sakau, jog psichologo kabinete pasakyti dalykai nėra nei gerai nei blogai – jie tiesiog turinys atsinešamas į psichoterapinę erdvę. Tačiau čia galiu pasakyti drąsiai ir atvirai – kartojimasis yra gerai. Tiesa sakant, neįsivaizdiuoju psichoterapijos, o ir apskritai, jokio kito mokymąsi ir tobulėjimą įtraukiančio proceso be kartojimosi.

Visgi, nemažai klientų, ypač pradedančių savęs pažinimo kelią jaučia didelį diskomfortą kalbėti apie tuos pačius dalykus. Vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl... ir vėl... Ko galų gale kažkas ima, ir pasikeičia.

Įprastas scenarijus – klientas ateina, papasakoja, kas skauda ant širdies, dar papasakoja kažką naujo, kol galiausiai – pasiekiama riba, kai „neliko ko pasakoti.“ Jei tą pasipriešinimą įveikiame, galima tikėtis kažkokio geresnio rezultato.

• Kodėl esame išmokę apie skausmingus dalykus kalbėti tik vieną kartą?
  • Nes mums atrodo, kad su visomis problemomis turime susitvarkyti iškarto;
  • Nes esame atsiriboję nuo emocinės problemos dalies;
  • Nes kalbėjimas sukelia nepageidaujamą skausmą;
  • Nes nenorime būti našta;
  • Nes „skundžiasi“ tik silpni žmonės;
  • Nes kartą pakalbėjus terapeutas turi kažką su tuo padaryti;
  • Nes kalbant tą patį, psichologas reaguoja ne taip, kaip tikėtumėmės…
• Kaip atrodo kartojimasis psichoterapijoje?
  • Tai nėra automatinis to paties įvykio ar problemos atkartojimas. Tai pasakojimas, pridedant vis daugiau detalių, emocijų, supratimo apie save tada ir dabar. Tai mokymasis priimti tai, kas su mumis nutiko. Mokymasis į problemą žiūrėti kitu kampu, priimti besikeičiantį savo požiūrį, galų gale, pagal turimas galimybes – pokyčio atsiradimas.
• Kartojimasis – tai mokymasis priimti tai, kas su mumis nutiko.
• Ką su tuo daryti? Kalbėti su savo psichikos sveikatos specialistu!
  • Apie problemą, jausmus, mintis, santykius, pokyčius ar nesėkmes keistis. Galų gale, apie santykį su jūsų psichoterapeutu, kaip jis mato tą katojimąsi, kaip jaučiatės būtent jam ar jai pasakodami apie tai. Galiausiai reikia suprasti, kad kartojimas yra neatskiriama mūsų mokymosi dalis.

Taigi, sėkmės kartojantis psichologo kabinete!

Šio epizodo vaizdo Youtube įrašas čia.

Tilviko Lizdas taip pat prieinamas per Spotify, Apple Podcasts, Google Podcasts, Stitcher.

Psichologiniai vampyrai! Ar jie egzistuoja, jei taip, tai kokiais burtais nuo jų gintis ir saugoti, save beigi savo artimuosius? O ką daryti jei toks vampyras tavo darbe, draugų tarpe ir neduokdie šeimoje užsiveisęs?

Ramiai... atsakymai į visus šiuos klausimus šiame epizode apie psichologinius ar energetinius vampyrus vienoje vietoje. Kaip visada Tilviko Lizde pradedame nuo sąvokų, o tada aiškinamės dalykus. TL;DR – nėra tų vampyrų. Užtat yra mūsų psichologinės gynybos mechanizmai, santykių dinamika, įsivaizduojami dalykai apie kitus žmones, galiausiai tiesiog paprastas, iki nuobodumo – nuobodulys.
Ir, kaip ir daugybę kartų jau buvo kalbėti ir bus kalbėta – sąmoningumo didinimas ir geresnis savo jausmų supratimas padeda geriausiai apsisaugoti nuo visokių panašių negandų. Ir ne tik. Tie gebėjimai tiesiog daro mūsų gyvenimą geresniu, paprastesniu, patrauklesniu sau patiems.
Žodžiu, nevampyraujant, gero klausymo ir susigirdėsime ties 38:56.

00:00 Pradžia, pasisveikinimas, padėka rėmėjams
02:05 Sąvokos, kas yra vampyrai apskritai ir kaip jie atsirado
07:13 O kaip su tais kitais? Ar psichologiniai vampyrai egzistuoja? Kas jie tokie?
10:13 Psichologiškai už mus stipresni žmonės ir mūsų gynybos būdai. Ir dar truputį apie nuobodžius žmones.
14:48 Apie psichologines gynybas – kovą, bėgimą, sustingimą.
16:56 Energija skirta strateginiam mąstymui konflikto ar derybų metu.
21:15 Truputį apie energijos sąnaudas emocijoms.
23:40 Ką daryti norint apsisaugoti nuo psichologinių vampyrų? Pirmiausia – mažinti nebūtinus susidūrimus su toksiškais žmonėmis!
27:34 Tikrosios grėsmės suvokimas (dažniausiai labai menkos) ir jausmų supratimo svarba – padeda.
32:24 Savivertės didinimas – geriausias būdas. Adekvatus savo vertės ir pačios situacijos suvokimas padeda adekvačiai ir reaguoti.
38:56 Atsisveikinimas ir pabaiga.

P.S. Artėjant kitiems epizodams dar tiksliai nežinau kokios artimiausios temos atsiras eteryje, tačiau laukti reiktų tokių dalykų:

• Apie „wow momentus“ psichoterapijoje;
• Emocinis ryšys ir emocinis šaltumas, atsiribojimas – kas ir kaip;
• Ko-pirklausomybė (planuojamas interviu su ... dar sužinosite su kuo)
• Psichologinis pasiruošimas turėti vaikų (greičiausiai bus irgi interviu)

Ir kaip visada – rašykite apie dalykus, apie kuriuos norite, kad pakalbėčiau :)

Iliustracija – © Deimantė Andriuškevičiūtė 

Šiuolaikinėje visuomenėje psichologinė vaikystės trauma, psichoterapija, tėvų atsakomybė ar traumuojantys įvykiai tapo madinga tema. Vis dažniau išgirstame istorijų apie sudėtingą vaikystę, sunkius ir skaudžius išgyvenimus. Būna (dabar vis dažniau), kas nors tiesiog atvirai sako, kad vaikystėje juos traumavo tėvai ar seneliai.

Išgirdus kitų žmonių istorijas man jos sukelia smalsumą, atjautą ir liūdesį. Dėl to, ką pasakotojui teko išgyventi. Tačiau būna, ypač jei tai ne istorija, o tiesiog komentaras, pareiškimas ar atviras kaltinimas – kyla pyktis, erzulys ar nusivylimas. Kodėl į (atrodytų) tokį patį dirgiklį reaguoju skirtingai? Nes vienu metu tame įžvelgiu skaudžią patirtį, kitu – pigų dėmesio siekimą.

Šiame epizode dalinuosi savais pastebėjimais apie tai, kaip psichologinė trauma tapo nauja priemone dėmesiui patraukti socialiniuose tinkluose. Susirinkti daugiau užuojautos, komentarų laike‘ų, sekėjų ir... nieko daugiau su tuo nedaryti asmeniškai. Kitaip sakant, likti auka ir dar tuo pasinaudoti ar pasididžiuoti.

Be abejonės, populiarėjant tokioms temoms didėja ir geresnis supratimas, to, kas yra vaikystės trauma, kokios (kartais panašios, o kartais skirtingos) kitų patirtys ir mažėja beviltiškumo. Nes pasirinkimą, ką daryti su tais skausmingais išgyvenimais, visgi, turime. Gero klausymo ir susigirdėsime ties 30:33!

00:00 Pradžia, padėka rėmėjams. Žmonės dalinasi savo patirtimis ar sako kaip juos kažkas traumavo – kyla jausmai.
05:03 Gerai tai ar blogai? Kodėl siekiame dalykus dėlioti į kategorijas?
08:20 Kas yra psichologinė vaikystės trauma?
12:07 Ar tu turi psichologinių traumų? (Greitas atsakymas – Taip!)
16:46 Auka, aukos sindromas, atsakomybės perkėlimas (tėvams ar traumai).
20:19 Mūsų neigiama ir trauminė patirtis neatleidžia mūsų nuo atsakomybės už nebebuvimą auka šiandieną.
23:14 Ko iš viso to galima pasimokyti ir pritaikyti sau... Galiausiai, Juliau, gerai tai, ar blogai?
28:23 Išvada ir apibendrinimas, atsisveikinimas.
30:33 Pabaiga.

P.S. Minėta knyga "Vidinis vaikas" – Dr. Arlene Drake

Dauguma norime gyventi ilgai ir laimingai. Tai atrodo jauku, patrauklu ir gal net siektina. Ir iš aplinkos vis gauname žinučių, – toks gyvenimas yra būtent tai, ko tau reikia, trūksta ir dėl ko iki šiol jauteisi apyšūdniai. O jei pažiūri į draugų socialinį srautą, gali pasijausti vienintelis toks lūzeris ir nelaiminguolis, nes visų kitų gyvenimai atrodo arti nerealybės tobulai.

Čia ir yra bėda. Kasdieninė realybė gerokai labiau primena pasakos ar filmo herojaus kovas ir ieškojimus, nei kelias paskutines minutes, idiliško vaizdelio projektuojamo į ateitį. Atseit ten jau viskas bus taip, kaip per tas kelias laimės akimirkas pabaigoje, dėl kurių (rodos) visas tas sunkumas ir vyko. Realybėje mes nuolat susiduriame su sunkumais, nesutarimais, netektimis, nelaimėmis ir nesėkmėmis. Tokiomis sąlygomis gyventi laikantis standarto, kad viskas turi būti „ilgai ir laimingai“ gyvenimą daro nelaimingą, net jei jis ir ilgas.

Nuolatinis laimės vaikymasis daro mus nelaimingesniais. Bandymas gyventi pagal nerealistišką standartą, sukuria dar daugiau įtampos. Siekimas nuolat gerinti savo buvimą įtraukia į nesibaigiantį vartojimo sūkurį.

Šiame epizode apie tai ir kalbama. O ieškant atsakymo, kaip iš to disfunkcinio rato išeiti, peršasi išvada: gyventi prasmingai. Kuo mažiau siekiame laimės, tuo laimingesni esame. Kuo daugiau gyvenime prasmės – tuo viskas aiškiau ir paprasčiau. Žinoma, prasmingumo paieškos atveria naują sliekų skardinę... Bet juk ne paprastų atsakymų čia susirinkome ieškoti tiesa? Iki susigirdėjimo ties 27:33!

00:00 Pradžia ir įžanga, padėka rėmėjams. Ilgai ir lamingai mitas.
03:23 Kaip „ilgai ir laimingai“ mums parduoda dalykus ir idėjas apie tai kaip „reikia“ gyventi
06:57 Gyvenimas kaip filmas, kuriame herojus 98% susiduria su sunkumais, o „ilgai ir laimingai“ trunka tik 2%.
09:23 Filmai, kuriuose viskas vien tik gerai – greitai atsibosta. Kai nuolat reikia dar geriau – hedoniškoji adaptacija.
13:30 Kaip nuolat siekiant laimės ir tobulo gyvenimo sukuriame papildomą įtampą, sau ir aplinkiniams. Dar tai kelia nemažai nerimo ir vienišumo.
15:02 Kai laimę gyvenime pakeičiame prasme.
18:44 Būkime savo filmo herojais, kovojančiais su kasdienybėje iškylančiais iššūkiais.
20:34 Kad lyginimasis su kažkuo būtų mums naudingas, lyginkimės su savimi, ne su kitais. 
27:33 Pabaiga ir atsisveikinimai.

Meilė sau – populiari tema. Tiek psichologijoije, kur meile sau vadiname gebėjimą pasirūpinti ir rūpintis savimi, apsibrėžti ir išlaikyti svaikas ribas, kurti sveikus santykius, auginti vaikus kuo mažiau juos traumuojant. Ši tame nepraslysta ir ne tokuiose moksliškuose dalykuose, kaip psichologija. Todėl kažkada įrašiau tik Ptreon rėmėjams skirtą epizodą "Viskas ko tau reikia yra meilė", kuriame pasidalinau mintimis apie meilės paieškas gyvenime apskritai. Taip pat kalbėjau apie vaikystėje nepatirtos tinkamos tėvų meilės stoką ir pasekmes.

Kaip atsaką gavau tokį laišką (paryškinimai mano):

Sveiki, Juliau. Noriu padėkoti Jums už podcastus, kuriuose pakankamai giliai ir iš skirtingų kampų atskleidžiate įdomias ir aktualias temas. Esu perklausęs beveik visus Jūsų įrašus. Šiandien perklausiau podcastą "Viskas ko tau reikia yra meilė" ir nusprendžiau parašyti, kol mintys dar šviežios :) Iš tikrųjų toks paprastas teiginys, manau, gerokai tiksliau paaiškina žmonių santykius ir poelgius nei tiesiog siekis realizuoti dauginimosi savo instinktą. Mane labiausiai užkabino teiginys, kad meilės iš artimiausių žmonių trūkumas, ir to paskatintas jos siekimas, veda prie neurozės.

Iš tikrųjų, juk daugumos žmonių sugebėjimai mylėti ir priimti labai riboti. Taip gaunasi, kad dauguma žmonių lyg tampa pasmerkti arba gyventi su neurozėmis arba naudoti atsitraukimo gynybas.

Psichoterapija siūlo trečią išeitį - išmokti pačiam sau duoti tai, ko negavai ar negauni iš kitų.

Kiek Jūsų manymu tai yra realu pasiekti žmogui?
Kiek tai gali užpildyti tuštumą atsineštą iš vaikystės?
Kiek realiai mes galime tikėtis gauti meilės romantiniame santykyje?
Kiek yra sveika tikėtis meilės iš kitų?
Ar bandymas būti savipakankamam ir tas kelias neveda prie bent jau laikinos neurozės?

Būtų įdomu sužinoti Jūsų kompetetingą nuomonę :)

Gediminas

Šis epizodas, tai atsakymas į puikų klausytojo klausimą... tiksliau visą jų seriją!

Kiek Jūsų manymu tai yra realu pasiekti žmogui?
Kiek tai gali užpildyti tuštumą atsineštą iš vaikystės?
Kiek realiai mes galime tikėtis gauti meilės romantiniame santykyje?
Kiek yra sveika tikėtis meilės iš kitų?
Ar bandymas būti savipakankamam ir tas kelias neveda prie bent jau laikinos neurozės?

Taigi gero klausymo ir susigirdėsime ties 27:52!

Ar galima apsisaugoti nuo psichologinio smurto? Ir jei taip, tai kaip? Gal geriau tiesiog sulįsti į savo kiautą ir padaryti, kaip psichologinis smurtautojas reikalauja? O gal geriausia gynyba yra puolimas? Apie tai šiandien ir kalbame – psichologinė savigyna.

Žinoma, tema plati, dėl to apimsime tik pačią esmę – pagrindus. Net ir iki galo pagrintų neapėmėme. Liko neaptartos psichologinės savigynos klaidos, o jų yra nemažai, rodėl kažkada apie jas turėtų atsirasti atskiras epizodas. Gero klausymo ir susigirdėsime ties 51:14!

00:00 Pradžia
05:26 Kas yra psichologinė agresija? Kokios apskritai yra agresijos rūšys ir kuo jos skiriasi.
07:27 Kas yra aktyvi ir / arba pasyvi agresija, ir kuo jos skiriasi.
09:36 Pasyvios agresijos elgesio būdai.
11:53 Psichologinė agresija šiomis dienomis itin papiltus, o jos žalą aukos suvokia kaip stipresnę ir ilgiau trunkančią.
14:18 Kas yra psichologinė savigyna, kaip apsaugoti savo asmenybės ribas nuo pažeidimo Psichologinė gynyba ir asmens savivertė.
18:49 Jei žmogus neturi aukštos savivertės, ar tikrai jis negali apsiginti nuo psichologinės agresijos?
20:12 Psichologinė savigyna yra psichologinės kovos menas. Jam taikomi tie patys principai kaip ir tikrame kovos mene (arba tiesiog mene).
22:45 Su kuo mes iš tikro kovojame, kai prieš mus panaudojamas psichologinis smurtas?
24:14 „Pažink save“ – svarbus psichologinės savigynos elementas.

• Aš niekam nieko neprivalau;
• Aš neatsakingas už kitų jausmus;
• Aš pirmiausia turiu pasirūpinti savimi;
• Aš niekam neįdomus - jie įdomūs patys sau;
• Dar kartą, net jei kam esu įdomus, ką apie mane galvoja – yra labai subjektyvu.

30:31 Ginantis svarbu išlaikyti ramybę ir likti asertyviems (nei pernelyg agresyviems, nei nuolaidiems).
33:36 Psichologinėje gynyboje naudojamos technikos:

• Turinio atkartojimas
• Pasitikslinimas
• Emocijų atspindėjimas
• Pauzė

38:03 Penkių klausimų sau ciklas, technikoms

47:49 Viena esminių savigynos klaidų– atsakomybės neprisiėmimas.
49:21 Apibendrinimas
51:14 Pabaiga