Lietuva gynybai skiria rekordinį finansavimą tarp visų NATO šalių. Pastaruoju metu į krašto apsaugą investuojami milijardai eurų – nuo naujos ginkluotės ir karinės infrastruktūros iki divizijos kūrimo. Kuo didesnės investicijos, tuo svarbesnis tampa ir klausimas: kaip užtikrinti, kad kiekvienas euras būtų panaudotas ten, kur jo labiausiai reikia?
Neseniai paskelbtas Valstybės kontrolės auditas pateikė ne vieną kritinę išvadą. Auditoriai konstatuoja, kad valstybė investuoja milijardus į gynybą, tačiau neturi bendro rodiklio, leidžiančio įvertinti, ar kariuomenės modernizacija vyksta pagal planą. Dalis strateginių dokumentų neatnaujinti daugelį metų, o sprendimų priėmėjams vis dar trūksta vientisos duomenų valdymo sistemos. Kitaip tariant – pinigų skiriama vis daugiau, tačiau bendrą investicijų rezultatą įvertinti vis dar sudėtinga.
Viešojoje erdvėje šią savaitę dėmesio sulaukė buvusio kariškio Audriaus Beinoro istorija. Beveik tris dešimtmečius tarnavęs karininkas Delfi.lt teigia netekęs tarnybos po to, kai kėlė klausimus dėl, jo manymu, galimų viešųjų pirkimų pažeidimų. Ši istorija atnaujino ir platesnę diskusiją – ar apie galimus pažeidimus pranešantys žmonės jaučiasi apsaugoti?
Tačiau gynyba – išskirtinė sritis. Didelė dalis informacijos negali būti viešinama dėl nacionalinio saugumo. Tad kur baigiasi būtinas slaptumas ir prasideda visuomenės teisė žinoti? Ar įmanoma užtikrinti realų skaidrumą neatskleidžiant jautrios informacijos? Ar dabartiniai priežiūros mechanizmai yra pakankami, kad visuomenė galėtų pasitikėti, jog rekordinis gynybos biudžetas naudojamas efektyviai ir atsakingai? Kaip didinti pasitikėjimą, kad pinigai nukeliauja ten, kur turi?
Laidoje dalyvauja valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė, krašto apsaugos viceministras Karolis Aleksa ir buvęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.