Kas atsitinka, kai visuomenė nėra linkusi kalbėti apie sunkią istorinę traumą, kai sakoma, jog kalbėti dar „per skaudu“, „per anksti“ arba apskritai neverta, nes geriau „žiūrėti į ateitį“?

Žymus airių filosofas Richardas Kearney (Airija/JAV) sako, jog užslėptos kolektyvinės traumos kerta antrai, trečiai ir vėlesnėms kartoms sugrįždamos alkoholizmu, smurtu, depresija, savižudybėmis ir priklausomybėmis. „Dabartinė priklausomybių terapija bando sugrąžinti žmogų atgal iki tų pamirštų, nepripažintų prisiminimų, kurie neišnyksta. Jie grįžta kaip vaiduokliai, kaip priklausomybės, tarp jų ir kaip priklausomybė nuo smurto“, – teigia Bostono, Dublino, Sorbonos ir Nicos universitetuose dirbantis filosofas, daugiau nei 20 knygų apie Europos filosofiją ir literatūrą autorius, rašytojas ir poetas, tikintis vaizduotės galia. R. Kearney ir jo bendraminčių projektas „Svečių knyga – priimant svetimą: tarp priešiškumo ir svetingumo“ kuria vaizduotės tiltus tarp smurto atskirtų bendruomenių.