Kaip Žemaitijoje ar Šveicarijoje, Vilniuje lenkiškai tarp savęs įprasta kalbėti tarmiškai, o rašyti viešai – bendrine lenkų kalba. Tačiau požiūrį, esą, šiuolaikine Vilniaus lenkų tarme niekas nerašo, paneigia keliatūkstantinis feisbuko paskyros „Pulaki z Wilni“ (liet. „Lenkai iš Vilniaus“) gerbėjų būrys. Čia žmonės rašo taip, kaip kalba. „Niekas čia tavęs netaiso, niekas tau nesako, kad kalbi blogai. Sukurdama feisbuko puslapį norėjau parodyti, kad šnekėti savo gimtąja kalba yra nuostabu ir linksma“, – sako vilnietė Ewelina Mokrzecka (Evelina Mokšecka), sulaukianti ir pagyrimų, ir kritikos. Ar internete fiksuojama šiuolaikinė Vilniaus miesto šnekta yra tarmė, ar kalba, o gal tik meno projektas? VU Polonistikos centro sociolingvistė dr. Kinga Geben, monografijos apie Vilniaus krašto lenkų kilmės jaunimo leksiką ir savimonę autorė, sako tokios kalbos negirdėjusi. Vilnietis menininkas Bartas Polonskis svarsto, kodėl daliai žmonių atrodo, jog kalbėti vietos tarme viešumoje netinka: „Esu matęs situacijų, kai troleibuse žmonės šnekasi vietine lenkų kalba, bet kai sotelėje įlipa daugiau žmonių, jie nutyla, sako: „tyliau, tyliau, nekalbėk“. Populiarumo sulaukusį prozos kūrinį „Robczik“ Vilniaus lenkų tarmės jaunimo slengu parašęs menininkas spėja, jog lemia tarmės statusas: „Ji neoficiali, neturi savo literatūros, savo rašto, gramatiškai netaisyklinga, ja neskatinama kalbėti mokyklose.“