Apie tai, jog Indijoje daug vaikų užuot mokęsi dirba priverstinį darbą, pasaulis žino, mažiau žinomas faktas, kad absoliuti dauguma jų yra dalitai (sanskr. sulaužytieji, prispaustieji) – pagal socialinę Indijos hierarchiją žemiausia žmonių grupė, anksčiau vadinta „neliečiamaisiais“.

„Vien Pietų Indijoje tekstilės fabrikuose dirba 400 tūkstančių mergaičių, kai kurioms jų – vienuolika, jos dirba po 12-18 valandų, daugiausiai stovėdamos, nuo medvilnės dulkių jos serga lėtinėmis plaučių ligomis, atlyginimą joms pažada sumokėti pasibaigus sutarčiai, po 3 metų, bet jeigu jos patenka į ligoninę, už kiekvieną praleistą savaitę prie sutartyje numatyto laiko pridedama dar po mėnesį, o jei mergaitės praranda sveikatą ir dirbti nebegali, jokių pinigų jos negauna. Šie fabrikai siuva prekes madingiausioms Europos parduotuvėms“, – sako Meena Varma, Tarptautinio Dalitų solidarumo tinklo (TDST) Jungtinės Karalystės skyriaus vadovė. Nepatogaus kino festivalyje viešėjusios aktyvistės teigimu, nors daugelyje Pietų Azijos šalių priimti kastinę diskriminaciją draudžiantys įstatymai, tačiau jie neveikia, todėl 260-300 milijonų žmonių kasdien patiria pamatinių žmogaus teisių pažeidimus, smurtą, seksualinę prievartą, pažeminimą ir vergovę. M. Varmos teigimu, labiausiai diskriminuojamos dalitės moterys.

Kodėl su kastine diskriminacija reikia kovoti ne tik Pietų Azijoje, bet ir Europoje?