Nereikalingi žodžiai iš žurnalistės Ewos Wołkanowskos-Kołodziej tekstų dingsta, kai ji su būsimo savo straipsnio heroje šąla naktiniame žmonių turguje Varšuvoje, kur ukrainiečiai valandų valandas laukia, kol juos kas nors „nusipirks“ nelegaliam darbui. Kai ji trečią, ketvirtą kartą susitinka su pašnekovais ir žmonės atsiveria. Kai mėnesį renka medžiagą, skaito ir gilinasi, o paskui išjungia telefoną ir kelias dienas namuose tobulina tekstą. Kai padedant reikliam įtakingo laikraščio „Gazeta Wyborcza“ specialaus ilgų reportažų priedo redaktoriui atsiranda dešimtasis straipsnio variantas. Keliems žurnalistikos apdovanojimams Lenkijoje nominuota vilnietė turi paaiškinimą, kodėl įdomiausius straipsnius rašo ne žurnalistiką, o biologiją, istoriją, sociologiją, ekonomiką ar kitus mokslus baigę žmonės, dirbti žiniasklaidoje pradėję ne iš karto po universiteto: „Jie pradeda rašyti, kai jiems jau kyla klausimų, į kuriuos atsakymų jie neturi. O studijuodami žurnalistiką žmonės tiek daug mokosi, kaip nereikia rašyti, kaip negalima rašyti, kad paskui jau bijo rašyti, ką nori".