Įvairiose srityse dirbantys žmonės tarpukario Lietuvoje telkėsi ir bandė kartu gerinti savo darbo sąlygas, reikalauti aukštesnio darbo užmokesčio ir padėti vieni kitiems. Organizuotais streikais dirbantieji dažnai pasiekdavo savo tikslų. Įtakingos partijos darbo judėjimą rėmė.

Darbo santykius ir darbo judėjimą nagrinėjančios istorikės Ugnės Marijos Andrijauskaitės (VDU) teigimu, su didžiausiomis problemomis susidurdavo dirbančios moterys: „Be nelabai malonių darbo santykio ir vadovaujančiųjų asmenų elgesio su pavaldiniais jos dar turėjo daug didesnį šansą susidurti su seksualiniu priekabiavimu. Pavyko aptikti bent keletą atvejų, kai aukštesniosios grandies darbuotojams buvo iškeltos bylos dėl seksualinio priekabiavimo ar prievartos darbo vietoje“.

Valstybėje, kuri dar neturėjo išvysčiusi būtinųjų socialinės paramos struktūrų, dirbančiųjų organizacijos rūpinosi tarpusavio šalpa, laisvalaikio organizavimu ir savišvieta. „Visa XX a. pradžia yra tarsi visuomeninio gyvenimo sprogimas, išsiveržimas visomis teigiamomis prasmėmis. Žmonės, ir labai jauno amžiaus žmonės, labai daug skaito, domisi vietinėmis ir tarptautinėmis aktualijomis“, – sako istorikė U. M. Andrijauskaitė.