„Didelė dalis signatarų, nors nė vienas jų nebuvo istorikas, bet iki 1918 m. jau buvo atlikę istorinio ar humanitarinio pobūdžio tyrimų, kai kuriais atvejais stambių, ir manifestus skelbė, daug vargo buvo dėl istorijos išgyvenę. Tai rodo, kokį vaidmenį savivoka ir istorija turėjo kuriant modernią valstybę“, – sako istorikas dr. Aurelijus Gieda. Monografijoje „Manifestuojant Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje 1883-1940 metais“ mokslininkas atskleidžia, kaip vystėsi istorijos mokslas.

Istoriko teigimu, tiek aprašomuoju laiku, tiek dabar egzistuoja dvi istorinės kultūros, viena – populiarioji, vadovėlinė, gyvenanti mito prieglobstyje, kita – akademinė, pagrįsta tyrimais, pirminiais šaltiniais ir naujovių paieška. „Jau ketvirtame dešimtmetyje istorikas Zenonas Ivinskis šnekėjo, kad bus blogai, jeigu mes jau ir pirmą, ir antrą, ir trečią monografiją rašysime, o visuomenė, mokykla ir šauliai ir toliau gyvens su vaidilutėmis ir Krivių Krivaičiu, tas plyšys tik gilės. Plyšio mažinimui reikia abipusių pastangų, viešosios erdvės, žiniasklaidos, taip pat ir mokslininkų, tyrėjų. Reikėtų ieškoti santykio ir atnaujinti populiariuosius vaizdinius“.