Treigio fotografijos yra horizonto linijos tęsimas abipus šviesos atvaizdo. Jos ne fiksuoja, o ištęsia, sklinda, sklaidosi – atrodo, kad tai ne sustingęs, bet stingstantis, tvyrantis laikas. Vaizdas tyvuliuoja prieš akis, sugeria žvilgsnį. Panardina į rūką ir laiko tol, kol akys išmoksta kvėpuoti. Treigys kuria kasdienybes inkliuzus, užlietus tąsios šviesos, bet dar nesustingusius. Subraižytas paviršius turėtų būti kietas, kad išsaugotų įbrėžimus. Tačiau tai tik sueižėjęs stiklas, ragena, nematoma uždanga. Tariamą paviršiaus kietumą nugludina tirpstantys daiktų kontūrai. Treigio peizažai pilką architektūros monotoniją paverčia miražu. Tokie vaizdai ne kabo parodoje, o vaidenasi, sapnuojasi, persekioja kaip įkyri mintis. Arba sukasi begarsėje kino kronikoje.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė