Kaip XIX a. pabaigoje lietuviai buvo matomi carinės Rusijos imperijos elito ir į „Šiaurės vakarų kraštą“ užklystančių europiečių? Kaip paaiškinti pasaulinių parodų, kurios pradėtos rengti 1851-aisiais metais Londone, fenomeną? Kodėl įvairios tautos bei valstybės taip entuziastingai priėmė idėją sutalpinti visą pasaulį po vieno paviljono stogu? Ar pavyko lietuviams pasinaudoti trijų pasaulinių parodų, 1900, 1935 ir 1937-aisiais surengtų Paryžiuje suteikta galimybe papasakoti apie save pasauliui?

Pokalbis su parodos „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ idėjos autore ir kuratore, tekstilininke ir dailėtyrininke Migle Lebednykaite, dailėtyrininke Lijana Šatavičiūte-Natalevičiene, menotyrininke Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene.

Ved. Aurimas Švedas