2025 m. sausio 15 dieną mirė amerikiečių kino režisierius Davidas Lynchas. Kodėl šio menininko kūryba padarė tokią didžiulę įtaką kino žiūrovų vaizduotei Lietuvoje ir pasaulyje?
Kalbėdami apie D. Lynchą didelė dalis jo talento gerbėjų visų pirma mini jo sukurtus kino filmus ir televizijos serialą „Twin Peaks“, tačiau šis menininkas dirbo ir kitose sferose. Kaip antai, D. Lynchas savo kūrybos kelią pradėjo nuo tapybos ir vizualioje raiškoje išbandęs vos ne visas medijas. Ką mums reikėtų žinoti apie šią D. Lyncho kūrybos sferą? Šis kino režisierius dirbo su įvairiais kompozitoriais ir muzikantais, o pastarasis bendradarbiavimas virsdavo įstabiais serialų bei kino filmų garso takeliais ir kitokiais dėmesio vertais muzikiniais reiškiniais. Kokie kompozitoriai ir muzikantai buvo D. Lyncho kūrybiniai partneriai? Ką įdomaus jam pavyko nuveikti muzikos kūrybos sferoje?
Kino režisierius daug ir noriai kalbėdavo apie tai, kokia jam yra svarbi meditacija. Kam D. Lynchui viso to reikėjo? Kaip į šį klausimą atsako jis pats knygoje „Pagauti didžiąją žuvį?“ (leidykla „Vaga“, 2014, vertėja Goda Grigolytė-Lučiūnienė) Kodėl jis nuolat siūlė medituoti mums?
Koks menininko portretas atsiskleidžia D. Lyncho ir Kristine McKenna knygoje „Sapnų kambarys“? (leidykla „Hubris“, 2024, vertėjas Marius Burokas).
Internetiniame žodyne Oxford English Dictionary yra būdvardis „Lynchian“. Ar D. Lynchas JAV ir Europoje turėjo mokinių bei sekėjų, kurių filmuose galima įžvelgti „lynčišką“ mąstymo stilių ir vizualinės raiškos būdą?


Pokalbis su poetu ir vertėju Mariumi Buroku, vertėja ir keramike Goda Grigolyte-Lučiūniene, viešųjų ryšių specialistu ir muzikantu Mykolu Katkumi, kino kritiku Dmitrijumi Gluščevskiu, dailininku Povilu Ramanausku.

Ved. Aurimas Švedas

Sukūręs „Raganiaus“ ciklą ir pelnęs pasaulinę šlovę lenkų rašytojas Andrzej Sapkowski 2002 - 2006 metais ėmėsi naujo ambicingo sumanymo – „Husitų trilogijos“ (ją lietuvių kalba išleido „Alma littera“). Trilogijoje pasakojama apie jauno geraširdžio gydytojo, žolininko, šiek tiek mago ir beviltiško romantiko Reinmaro iš Bieliavos nuotykius Husitų karo fone (1419-1437).
Pasklidus žiniai esą A.Sapkowski rašo istorinių romanų ciklą kai kurie rašytojo gerbėjai Lenkijoje buvo ištikti šoko: „Ką jis čia, po velnių, išdarinėja?!“
Kaip A. Sapkowski pavyko apjungti maginės fantastikos ir istorinio romano žanrus? Kokia yra pagrindinė „Husitų trilogijos“ idėja?
„Husitų trilogijoje“ nuolat sumirga lietuviškas kontekstas – kalbama apie istorines personalijas, minimi įvairūs LDK įvykiai, aptariamos tuo metu persipynusios lietuviškos ir lenkiškos politinės, socialinės, kasdienybės realijos. Dažnu atveju tai daroma pasitelkiant ironiją. Tipišku tokio ironiško žaidimo su istorija pavyzdžiu galėtų būti A. Sapkowski pateikiamas lietuvių kunigaikščio Žygimanto Kaributaičio portretas: „Dabar kiek per trisdešimties metų lietuvis, auklėtas tarp lenkų Vavelyje, jungė savyje blogiausius abiejų nacijų bruožus: atsilikimą, tamsumą, veidmainystę, liguistą ambiciją, puikybę, laukinį būdą, neribotą valdžios troškimą ir visišką savikritikos stygių“.
Ko rašytojas siekia rašydamas tokius dalykus – prajuokinti, sunervinti ar supykdyti, o gal... kažko išmokyti savuosius skaitytojus?


Pokalbis su teisininku ir rašytoju Justinu Žilinsku, istoriku ir rašytoju Gediminu Kulikausku, rašytoju ir vertėju Gintautu K. Ivanicku, „Husitų trilogijos“ vertėju iš lenkų kalbos Kaziu Uscila.

Ved. Aurimas Švedas

Kiek yra teisinga feministinių tyrimų pamatinė nuostata teigianti, kad tradicinis (istorijos) mokslas yra grįstas vyrų patirtimi ir tinkamiausias būtent šioms (vyrų) patirtims tyrinėti? Kada Vakarų akademijoje prabilta apie moterų istorijoje atradimo poreikį? Kokias naujas tyrimo temas ir, galbūt, naujas tyrimo prieigas pasiūlo mokslininkės, tyrinėdamos moteris istorijoje?

Kokius tekstus, konferencijas, studentams skaitytus kursus ar kitus dalykus Lietuvos Nepriklausomybės epochos pradžioje reikėtų laikyti domėjimosi moterimis istorijoje ir moterų istorijos tyrimų pradžia? Kaip gimė straipsnių rinkinio „Moterų istorijos eskizai. XIX a. antra pusė – XX a. pirma pusė“ sumanymas? Kokias mokslines problemas siekta išspręsti? Kokius susiklosčiusius istoriografijos vaizdinius, kokias mąstymo klišes bandyta išklibinti, o gal ir sugriauti rengiant knygą „Moterų istorijos eskizai“?
Kokia dabar yra moterų istorijos tyrimų būklė Lietuvoje? Ar moterų studijos vaduojasi iš akademinio gyvenimo periferijos? O gal vis dar reikia įrodinėti moterų istorijos prasmę bei vertę?

Pokalbis su literatūrologėmis, knygos „Moterų istorijos eskizai“ sudarytojomis bei tekstų autorėmis dr. Ramune Bleizgiene, dr. Birute Avižiniene, dr. Dalia Cidzikaite ir doc. dr. Žydrone Kolevinskiene.


Ved. Aurimas Švedas

Annie Ernaux (gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Ji 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių.
Ką mums dar reikėtų žinoti apie prancūzų rašytoją, kuriai 2022-ųjų spalį buvo įteikta Nobelio literatūros premija?
Leidykla „Gallimard“ 2011-aisiais išleistą Annie Ernaux kūrinių rinkinį įvardino žodžiai - ecrire la vie. Ar šie žodžiai padeda atrakinti rašytojos kūrybą ir jos knygą „Metai“?
O kaip būtų galima apibūdinti A. Ernaux rašymo stilių?
A. Ernaux „Metuose“ mums pasakoja apie savo gyvenimą Normandijoje, darbininkų šeimoje, studijas Ruano ir Bordo universitetuose, mokytojavimą, šeimą, du vaikus, tarpasmeninių santykių krizę. Kartu „Metai“ yra XX a. II pusės (o tiksliau - 1941–2006 metų) Prancūzijos ir Europos istorijos sintezė.
Kokius svarbiausius dalykus pavyksta nuveikti A. Ernaux „Metuose“ ieškant asmeninės ir universalios perspektyvos dermės?
Kokiam žanrui reikėtų priskirti šį romaną?
Kodėl rašytoja „Metuose“ kalba trečiuoju asmeniu? Ir kodėl ji nuolat aprašo, kaip ji – romano protagonistė – metams bėgant keičiasi nuotraukose?
Kiek tiesos yra vieno recenzento žodžiuose, jog „Metai“ yra XXI amžiuje gyvenančiam žmogui skirta „Prarasto laiko beieškant“ versija?

Pokalbis su romano „Metai“ vertėja iš prancūzų kalbos Greta Štikelyte, literatūrologe prof. Dalia Satkauskyte, kultūros ir gyvenimo būdo žurnalistu Valdu Puteikiu.

Ved. Aurimas Švedas

Laida transliuojama ypatingu laiku – pirmąją Kalėdų dieną – tad šiandien viskas „Istoriko teritorijoje“ bus kiek kitaip nei įprasta. Studijoje svečiuojasi du kiek netipiški istorikai, kurie pasakoja įvairias istorijas savo kuriamos ir atliekamos muzikos pagalba.
Kaip Kazimiero Likšos ir Agnės Šiaulytės – Petunijos gyvenime atsirado istorija ir kada jie suprato, kad muzika jiems yra svarbiau už praeities studijas Vilniaus universitete Istorijos fakultete? Kaip, kada, kiek šiems muzikantams dirbant studijoje ar lipant į sceną padeda, o gal trukdo jų kaip istorikų tapatybė? Kiek jauniems kūrėjams svarbu suprasti tai, kaip ir ką darė jų kolegos prieš dešimt, dvidešimt ar... penkiasdešimt metų?
Jeigu reikėtų Lietuvos Nepriklausomybės istoriją papasakoti dainomis (sukurtų Lietuvos roko ir popmuzikos grupių bei atlikėjų per paskutinius tris dešimtmečius), kokios tai būtų dainos? Roko ir popmuzika yra labai stipriai paremta nostalgijos jausmu. Ar patys šios muzikos kūrėjai sugeba atsispirti prieš savųjų „jaunystės dievukų“ spindesį?
Kada roko ir popmuzikos kūrėjų bei atlikėjų eksperimentai (arba žaidimai) su istorija kuriant miuziklus, įrašinėjant teminius albumus, pavyksta?
Pokalbis su Vilniaus universitetą Istorijos fakultetą baigusiais muzikantais Kazimieru Likša ir Agne Šiaulyte – Petunija.

Ved. Aurimas Švedas

2024 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose atidaryta unikali paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“. Joje eksponuojami fotografijos meistro Antano Sutkaus darbai. Parodos kuratorius Thomas Schirmböckas, pasakodamas apie tai, kaip gimė parodos idėja, sakė: „Žinojau, kad A. Sutkus savo archyvuose turi unikalių nomenklatūros gyvenimą atskleidžiančių fotografijų, kurios parodo skaudų disonansą tarp Sovietų Sąjungos viešai deklaruotos „beklasės visuomenės“ ir nelygybės kupinos realybės okupuotoje Lietuvoje.“
A. Sutkus pats priklausė sovietinei nomenklatūrai ir tuo pat metu fiksavo nomenklatūros būtį ir buitį. Kaip A. Sutkaus buvimas nomenklatūros viduje įtakojo jo kaip fotografo žvilgsnį? Kokias aspektais fotografo sukauptas nuotraukų archyvas yra įdomus, svarbus ir gal net unikalus? Ar tarp sąvokų „sovietų elitas“ ir „nomenklatūra“ galima dėti lygybės ženklą? Koks buvo tiesiausias kelias sovietmečiu vedantis į nomenklatūros pasaulį? Koks prieš mūsų akis iškyla tipiško sovietų Lietuvos nomenklatūrininko portretas? Koks jo amžius, kūno sudėjimas, apranga? Kokiuose interjeruose tipiškas nomenklatūrininkas įamžintas A. Sutkaus nuotraukose?
A. Sutkaus nuotraukose užfiksuoti besibučiuojantys, nuolat laikantys savo rankose telefono ragelį nomenklatūros atstovai. Kodėl bučiniai ir telefonai buvo tokie svarbūs sovietinės nomenklatūros kasdienybėje? Saldus nomenklatūros gyvenimas turėjo ir tipišką savo kvapą. Koks jis buvo?
Pokalbis su parodos „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ konsultantais filosofu, Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi Gintautu Mažeikiu; istoriku, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Mariumi Ėmužiu; istorike, dr. Mingaile Jurkute.
Ved. Aurimas Švedas
(S.Samsono/LNM nuotr.)

Ar bandant suprasti tai, ką rašė viena iš žymiausių XX a. politikos filosofių Hannah Arendt derėtų gilintis į šios intelektualės biografiją? Kuo savitas H. Arendt politiškumo supratimas? Kada, anot šios mąstytojos, prasideda politika? Ką reiškia veikti politiškai? Kuo politinis veiksmas išsiskiria iš visų kitų žmogaus veiklos sričių ir patyrimo formų?
Vidutiniam statistiniam Lietuvos piliečiui ar pilietei, stebintiems vidaus ir užsienio politikos aktualijas per „Panoramos“ „langą“, turėtų keistai nuskambėti H. Arendt tezė, jog politiką ir politinį veikimą reikėtų kildinti iš draugiškumo. Ką tuo norima pasakyti? Ar konfliktas nėra pamatinė politinio veikimo prielaida?
Kaip reikėtų suprasti tezę, jog H. Arendt koncepcijoje politika turi būti matoma kaip moralinės savirealizacijos laukas? Ar iš šios tezės seka, kad idealiu atveju į politiką turėtų ateiti žmonės, turintys ne tik idėjų, bet ir vertybių, o taip pat – aiškų moralinį kompasą?
H. Arendt sukūrė metafora tapusią sąvoką „blogio banalumas“. O kas šios mąstytojos koncepcijoje yra politinis blogis? H. Arendt sako, kad politinis arba kitaip – bendras pasaulis yra prasmingas ir įmanomas. Iš kur ši moteris sėmėsi optimizmo, gyvendama tamsiais laikais ir stebėdama blogio kilsmą?
Pokalbis su politikos filosofe dr. Simona Merkinaite, parengusia disertaciją „Hannos Arendt politiškumo samprata“ (Vilniaus universitetas, 2024).

Ved. Aurimas Švedas
(Nuotraukos autorius Elvis Žaldaris)

Ar žmogaus ryšys su vieta gali apspręsti jo gyvenimo kelią? Kaip „Anykščių faktorius“ įtakojo menotyrininko, fotografo, kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele Tomo Ivanausko apsisprendimą susieti savo gyvenimą su kultūra ir menu?
Kodėl menotyrininkas, tyrinėjęs Anykščių krašto reprezentacija fotografijoje 1900–1940 metais, pats nusipirko pirmąjį fotoaparatą ir ėmė fotografuoti teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo bei jo trupės darbo užkulisius? Koks buvo šio veiksmo tikslas? „Daryti meną“ ar palikti ateities kartoms šaltinį apie išskirtinių dalykų teatre gimimo procesą?
Kas yra svarbiausia kultūros atašė darbe? Kaip įmanoma kalbėtis su laike ir erdvėje nuo mūsų nutolusiais Kitais? Kaip ir ką reikia sakyti, kokius dalykus pabrėžti siekiant pristatyti Lietuvos istoriją bei kultūrą Kinijoje ir Pietų Korėjoje?
Ką ir kiek gali nuveikti vienas žmogus, norėdamas priminti ir suaktualinti iškilių Lietuvos kultūros ir meno pasaulio žmonių atminimą XXI visuomenės akivaizdoje?
Kokius sau uždavinius kelia dabar kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele dirbantis T.Ivanauskas?

Pokalbis su menotyrininku, fotografu, kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele Tomu Ivanausku.

Ved. Aurimas Švedas

2024-ųjų spalio 29 dieną Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, skirta Pacų giminės istorijai ir paveldui.

Valdovų rūmai nuosekliai dirba primindami mums apie svarbias senąją Lietuvos valstybę kūrusias ir stiprinusias gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, o 2019–2020 m. sandūroje – kunigaikščiai Radvilos.
Kuo paroda skirta Pacams yra panaši į ankstesniąsias ir kuo ji skiriasi nuo ką tik paminėtų parodų? Kuo pasižymi šios parodos sandara ir struktūra? Į kokį pasakojimą sutelkti daugiau nei 300 parodoje rodomų eksponatų: tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės ir dailės kūriniai, piešiniai ir projektai, senosios fotografijos, autentiški dokumentai ir senieji spaudiniai, ginklai ir šarvai, kitos istorinės relikvijos?

Kada ir kokį išskirtinį vaidmenį senosios Lietuvos valstybėje atliko Pacai? Kokiose Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių jie visų pirma siekė pasireikšti, save realizuoti?

Pacų giminės atstovai buvo ne tik įžvalgūs politikai ir talentingi diplomatai, sėkmingi karvedžiai, stropūs ganytojai, pamaldūs Bažnyčios rėmėjai bet ir aktyvūs bei dosnūs meno mecenatai. Kokiose sferose ir kaip reiškėsi Pacų mecenatystė? Ką iš šios giminės istorinės kūrybos ženklų mes vis dar galime išvysti XXI amžiuje?

Kaip Pacai susiję su Valdovų rūmais?

Pokalbis su nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generaliniu direktoriumi dr. Vydu Dolinsku, muziejininku, vienu iš parodos kuratorių Mariumi Uzorka, muziejininke, parodų koordinatore Gabija Tubelevičiūte.

Ved. Aurimas Švedas

Kaip į vieną sakinį sutalpinti žmogaus biografiją? Kas į vieną visumą apjungia archeologo mėgėjo, restauratoriaus, menotyrininko, archyvaro, kultūros istoriko, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovo Juozapo Blažiūno interesus?
Kiek panašumų yra tarp restauratorių ir istorikų amatų? Kokie vėjai restauratorių ir menotyrininką nubloškė dirbti į archyvą? Ar tikrai šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu XXI a. žmogui? Kaip ir ką galime padaryti gelbėdami svarbius istorijos šaltinius nuo meno ir kultūros pasaulio žmonių pomėgio „ugnimi apvalyti“ savo archyvą?
Kaip gimė idėja rengti ekspedicijas į Australiją, Naująją Zelandiją, Urugvajų, Argentiną, Pietų Afrikos Respubliką? Kaip šios ekspedicijos keitė jų organizatoriaus supratimą koks yra lietuvių arba su Lietuva susijusių žmonių pasaulis, plytintis už mūsų valstybės sienų?
Kodėl rašant knygas pirminiai šaltiniai visuomet svarbiau už įmantrias jų interpretacijos mokslingose monografijose?

Pokalbis su Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovu doc. dr. Juozapu Blažiūnu.


Ved. Aurimas Švedas