Homo cultus. Istoriko teritorija

Ar žmogaus ryšys su vieta gali apspręsti jo gyvenimo kelią? Kaip „Anykščių faktorius“ įtakojo menotyrininko, fotografo, kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele Tomo Ivanausko apsisprendimą susieti savo gyvenimą su kultūra ir menu?
Kodėl menotyrininkas, tyrinėjęs Anykščių krašto reprezentacija fotografijoje 1900–1940 metais, pats nusipirko pirmąjį fotoaparatą ir ėmė fotografuoti teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo bei jo trupės darbo užkulisius? Koks buvo šio veiksmo tikslas? „Daryti meną“ ar palikti ateities kartoms šaltinį apie išskirtinių dalykų teatre gimimo procesą?
Kas yra svarbiausia kultūros atašė darbe? Kaip įmanoma kalbėtis su laike ir erdvėje nuo mūsų nutolusiais Kitais? Kaip ir ką reikia sakyti, kokius dalykus pabrėžti siekiant pristatyti Lietuvos istoriją bei kultūrą Kinijoje ir Pietų Korėjoje?
Ką ir kiek gali nuveikti vienas žmogus, norėdamas priminti ir suaktualinti iškilių Lietuvos kultūros ir meno pasaulio žmonių atminimą XXI visuomenės akivaizdoje?
Kokius sau uždavinius kelia dabar kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele dirbantis T.Ivanauskas?

Pokalbis su menotyrininku, fotografu, kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele Tomu Ivanausku.

Ved. Aurimas Švedas

2024-ųjų spalio 29 dieną Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, skirta Pacų giminės istorijai ir paveldui.

Valdovų rūmai nuosekliai dirba primindami mums apie svarbias senąją Lietuvos valstybę kūrusias ir stiprinusias gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, o 2019–2020 m. sandūroje – kunigaikščiai Radvilos.
Kuo paroda skirta Pacams yra panaši į ankstesniąsias ir kuo ji skiriasi nuo ką tik paminėtų parodų? Kuo pasižymi šios parodos sandara ir struktūra? Į kokį pasakojimą sutelkti daugiau nei 300 parodoje rodomų eksponatų: tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės ir dailės kūriniai, piešiniai ir projektai, senosios fotografijos, autentiški dokumentai ir senieji spaudiniai, ginklai ir šarvai, kitos istorinės relikvijos?

Kada ir kokį išskirtinį vaidmenį senosios Lietuvos valstybėje atliko Pacai? Kokiose Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių jie visų pirma siekė pasireikšti, save realizuoti?

Pacų giminės atstovai buvo ne tik įžvalgūs politikai ir talentingi diplomatai, sėkmingi karvedžiai, stropūs ganytojai, pamaldūs Bažnyčios rėmėjai bet ir aktyvūs bei dosnūs meno mecenatai. Kokiose sferose ir kaip reiškėsi Pacų mecenatystė? Ką iš šios giminės istorinės kūrybos ženklų mes vis dar galime išvysti XXI amžiuje?

Kaip Pacai susiję su Valdovų rūmais?

Pokalbis su nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generaliniu direktoriumi dr. Vydu Dolinsku, muziejininku, vienu iš parodos kuratorių Mariumi Uzorka, muziejininke, parodų koordinatore Gabija Tubelevičiūte.

Ved. Aurimas Švedas

Kaip į vieną sakinį sutalpinti žmogaus biografiją? Kas į vieną visumą apjungia archeologo mėgėjo, restauratoriaus, menotyrininko, archyvaro, kultūros istoriko, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovo Juozapo Blažiūno interesus?
Kiek panašumų yra tarp restauratorių ir istorikų amatų? Kokie vėjai restauratorių ir menotyrininką nubloškė dirbti į archyvą? Ar tikrai šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu XXI a. žmogui? Kaip ir ką galime padaryti gelbėdami svarbius istorijos šaltinius nuo meno ir kultūros pasaulio žmonių pomėgio „ugnimi apvalyti“ savo archyvą?
Kaip gimė idėja rengti ekspedicijas į Australiją, Naująją Zelandiją, Urugvajų, Argentiną, Pietų Afrikos Respubliką? Kaip šios ekspedicijos keitė jų organizatoriaus supratimą koks yra lietuvių arba su Lietuva susijusių žmonių pasaulis, plytintis už mūsų valstybės sienų?
Kodėl rašant knygas pirminiai šaltiniai visuomet svarbiau už įmantrias jų interpretacijos mokslingose monografijose?

Pokalbis su Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovu doc. dr. Juozapu Blažiūnu.


Ved. Aurimas Švedas

Kaip istoriją studijavęs žmogus pasirinko reklamų stratego darbą? Juk iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorikai yra flegmatiški, nepraktiški, ilgai sakinį galvoje ir popieriuje ar kompiuterio ekrane dėliojantys žmonės. Tuo tarpu reklamos kūrimo sfera skirta dinamiškiems, kūrybiškiems, rizikuoti ir improvizuoti linkusiems žmonėms.
Jeigu istorikų cecho atstovai pasikviestų reklamų strategijas kuriantį žmogų ir paprašytų pagalbos: „sukurk mums prekinį ženklą!“, ką būtų galima praeities tyrinėtojams patarti?
Ką daryti istorikams, kurie vis dar nori lėtai rašyti ilgas knygas epochoje, kurioje reakcijos greitis ir gebėjimas aiškiai, taupiai bei efektingai reikšti mintis yra lemiamas dalykas?
Kaip mandagiems siaurų klausimų ekspertams pasakoti apie sudėtingus dalykus viešojoje erdvėje nežinant naujų žaidimo taisyklių, kurios nuolat kinta? Juk didelė dalis mokslininkų, bijodami pakliūti į filme “Don’t Look Up” parodytą situaciją tiesiog slepiasi nuo žurnalistų ir bijo rašyti į internetinę žiniasklaidą.
Kiek tiesos teiginyje esą istorija yra pernelyg svarbus dalykas, kad ją būtų galima palikti vien tik istorikams? Jeigu taip – kokiose su istorija susijusiose sferose gali sėkmingai veikti ne tik mokslininkai?
Ar įmanoma Lietuvos istoriją papasakoti vienu sakiniu arba vienu žodžiu?


Pokalbis su istoriku, reklamos strategu Tomu Bartninku.


Ved. Aurimas Švedas

Britų istorikas Simon Schama savo knygoje „Peizažas ir atmintis“ rašo: „Taigi, senų senovėje čia buvo Lietuva, bet nebuvo ne tik žydų, bet ir krikščionių. Po to čia buvo žydai, kurie gyveno apsupti medžių, ir gabeno tuos medžius link upių ir miestų. Ir dabar čia vėl nebėra žydų ir miškas čia stovi…“ Ką per 34 Nepriklausomybės metus mums pavyko nuveikti sodinant atminties gyvastį saugančius medžius? Kokie svarbūs darbai, susiję su Lietuvos žydų paveldo išsaugojimu ir aktualinimu yra dar nepradėti daryti arba nepadaryti iki galo?
Jeigu būtų rengiama strategija „Lietuvos žydų paveldas 2050“, kokius pirmaeilės svarbos uždavinius šioje strategijoje reikėtų įrašyti?
Kaip reikėtų suprasti lenkų idėjų istoriko, muziejininko bei filosofo Krzysztofo Pomiano idėją, jog egzistuoja ne vienas, o bent trys – pažintinis, hermeneutinis ir egzistencinis –matmenys, į kuriuos privalu orientuotis prakalbus apie sudėtingus, dramatiškus įvykius, žmonių kančias ir mirtis? Ar teisingai elgiasi istorikai orientuodamiesi tik į pirmąjį – pažintinį lygmenį? Kaip ir kada galima išgirsti bei suprasti ką mums sako mirusieji?
2013-aisiais interviu žurnalui „Veidas“ rašytojas Grigorijus Kanovičius pasakė: „Man atrodo, žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Tai nepopuliarūs sakyti, o ausiai nemalonūs klausyti dalykai, bet ką aš galvoju, tą sakau, ir būsiu labai labai laimingas, jei suklysiu“.
Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo tada kai buvo ištarti šie žodžiai. Ką parodė laikas? Ar G.Kanovičius buvo teisus?

Pokalbis su rašytoju Sergejumi Kanovičiumi.


Ved. Aurimas Švedas

Kiek Lietuvos istorijos tyrinėtojai yra identifikavę istorinių sostinių? Ar galima sakyti, jog istorikų bei archeologų tarpe yra aiškus matymas ir sutarimas, kas ir kokiais kriterijais remiantis yra vadinama „istorine sostine“?
Kuri iš jau identifikuotų keturių istorinių sostinių (Kernavė, Trakai, Vilnius, Kaunas) nusipelno seniausios istorinės sostinės vardo?
Ar egzistuoja bent menkiausia teorinė galimybė, kad šalia jau egzistuojančių istorinių sostinių gali atsirasti naujų pretendentų į šį statusą? Kokiomis aplinkybėmis tai gali nutikti?
Kernavėje detalūs archeologiniai tyrimai nepertraukiamai vykdomi nuo 1979-ųjų. Kaip ir kam gimė idėja imtis šios vietovės tyrimų? Kas buvo šių tyrimų iniciatorius ir svarbiausias ilgametis vykdytojas? Kodėl Kernavė vadinama lietuviškąja Troja?
Kokie yra patys svarbiausi sėkmingi žingsniai XX a. II pusėje – XXI a. pr. atlikti senųjų Trakų, Trakų miesto ir pilių tyrinėjimo bei šių vietas paverčiant svarbiomis muziejininkų veiklos bei visuomenės atminties vietomis?
Kaip Kernavei pavyko gauti UNESCO Pasaulio paveldo vertybės statusą? Kokiems žmonėms šiuo atveju už jų darbą teikiant paraišką turėtume visų pirma padėkoti?
Istorinė sostinė – vietos tapatumo dalis, kuri turėtų būti perduodama iš kartos į kartą.
Ar tokio tapatumo užuomazgas galima įžvelgti Kernavėje ir Trakuose gyvenančių žmonių suformuotose bendruomenėse?
Kaip šį vietos tapatumą galima būtų brandinti?


Pokalbis su Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktoriumi doc. dr. Ramojumi Kraujeliu, Kernavės archeologinės vietovės muziejaus Restauravimo, tyrimų ir skaitmeninimo skyriaus vedėju, archeologu doc. dr. Gintautu Vėliumi, Trakų istorijos muziejaus direktore Alvyga Zmejevskiene, Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriumi Dariumi Kvedaravičiumi.

Ved. Aurimas Švedas
(J. Stasiūno/Kernavės muziejaus nuotr.)

Pokalbis su rašytoja Sonata Dirsyte apie antrąjį jos istorinį romaną „Išdidumo kalinė“ (Alma littera, 2024), kuriama pasakojama apie Kotrynos Telničietės – LDK valdovo Žygimanto Senojo mylimosios, Beatos Koščeleckos (nesantuokinės Žygimanto Senojo ir Kotrynos Telničietės dukros), Elžbietos Ostrogiškaitės (Halkos) (vienintelės Beatos Koščeleckos ir Iljos Ostrogiškio dukros), Onos Jogailaitės (Žygimanto Augusto sesers ir Stepono Batoro žmonos) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės bei Lenkijos karalienės Bonos Sforzos likimus. Kas sieja šias moteris?
Kaip istorinė epocha įtakojo romano „Išdidumo kalinė“ herojų likimus? Kada ir kaip moteriai buvo įmanu pasipriešinti gniuždančiam taisyklių, draudimų bei aplinkybių voratinklio spaudimui? Kokią kainą moteris mokėjo už teisę savarankiškai mąstyti, laisvę rinktis, galimybę klysti?
Ar S. Dirsytės romaną galima laikyti feministiniu?
Kodėl istoriniai romanai pastaruoju metu tokie populiarūs tarp Lietuvos skaitytojų? Žmonėms nebeužtenka įkvėpimo dabartyje, todėl atsigręžiama į praeitį?


Pokalbis su rašytoja Sonata Dirsyte.

Ved. Aurimas Švedas

Požiūris į istoriją gali būti dvejopas. Pirmoji požiūrio šalininkai tapatina istoriją su praeities įvykiais, todėl mano, kad istorija tiesiog „įvyko“ pagal kažkokią logiką, ir mes galime ją tik išaiškinti, atskleisdami loginį „raktą“. Kiti savo ruožtu į istoriją žiūri ne kaip į praeities įvykius, o kaip į pasakojimą apie juos. Kodėl istorikams turi rūpėti kaip skirtingi žmonės arba žmonių bendruomenės pasakoja skirtingas istorijas apie tą patį įvykį? Juk tai tik nuomonės, nepretenduojančios į tiesą!
Kaip reikėtų suprasti sąvoką „išgyventoji istorija“? Kokias istorines patirtis ir juos išreiškiančius pasakojimus tyrinėjo monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika“ autoriai?
Kokie buvo ankstyviausi reikšmingi išgyventi įvykiai, kurių liudininkais ir pasakotojais galėjo būti tarpukario Lietuvos visuomenės nariai? Kokias istorines patirtis reikėtų įvardinti kaip pačias svarbiausias, formavusias didelės to meto visuomenės dalies savivoką?
Kaip ir kokius pasakojimus apie išgyventą istoriją kūrė ir įtvirtino skirtingi politiniai ir socialiniai aktoriai Lietuvoje tarpukariu? Dėl kokių įvykių vertinimų vyko intensyviausi ginčai?
O kokias istorines patirtis po 1926-ųjų valstybinio perversmo buvo siekiama kontroliuoti ir cenzūruoti? Ko buvo nenorima, o gal ir neleidžiama prisiminti?

Pokalbis su vienu iš monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu“ autorių, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi prof. dr. Vasilijumi Safronovu.

Ved. Aurimas Švedas

Kas yra Kijevo Rusia? Jeigu ji iš tiesų buvo viena iš svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos valstybių, kodėl mes apie Kijevo Rusios istoriją žinome tiek mažai?
Kaip kūrėsi ši valstybė? Kokių aplinkybių sampyna tapo paskata pastarojo istorinio subjekto iškilimui? Kodėl vikingai laikomi Kijevo Rusios įkūrėjais?
Kokie buvo Kijevo Rusios ir baltų ryšiai?
Koks Kijevo Rusios istorijos periodas laikomas jos „aukso amžiumi ir kokios priežastys lėmė Kijevo Rusios žlugimą?
Kokius melagingus teiginius apie Kijevo Rusios istoriją skleidžia šiuolaikinė rusiškoji istoriografija ir propaganda? Kodėl Rusijos istorikai, politikai ir žurnalistai siekia nuslėpti arba iškraipyti Kijevo Rusios istoriją? Kokių tikslų siekiama įgyvendinant šią tapatybės vagystę?
Lietuvos nacionaliniame muziejuje parodų erdvėje „Istorijų namai“ atidaryta paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. Kokias svarbiausias idėjas apie Kijevo Rusią, jos istoriją ir paveldą, siekė perteikti šios parodos kuratorės?

Pokalbis su parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorėmis archeologėmis dr. Rūta Kačkute ir Egle Zaveckiene bei parodos konsultantu archeologu dr. Aleksiejumi Luchtanu.


Ved. Aurimas Švedas

Kas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija ir kodėl verta ja užsiiminėti? Kodėl istorikai vengia kelti klausimą „Kas būtų, jeigu…?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria praeities tyrinėtojai, nusprendę imtis alternatyvų svarstybų? Kiek toli galima eiti tyrinėjant neįvykusios istorijos plotmę?
Kontrafaktinės istorijos galimybės bene pirmą kartą Lietuvos istorikų buvo aptartos 1999-aisiais televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ (ciklas „Janas Mateika ir Žalgiris Lietuvos istorijoje“, epizodas „Neįvykusi istorija“).
Kaip Alfredui Bumblauskui pavyko įtikinti Edvardą Gudavičių imtis tokios temos svarstybų? Kokie klausimai nagrinėti šioje laidoje?
Jeigu A.Bumblauskas turėtumų laiko parašyti neįvykusios senosios Lietuvos valstybės istoriją, nuo kokio alternatyvios istorijos siužeto pradėtų savąjį pasakojimą, kokius kontrafaktus svarstytų ir kokiu lemtingu įvykiu tokią knygą užbaigtų?
Ar Vilnius liktų tokios alternatyvios Lietuvos istorijos sostine, o gal sostinę reikėtų iškelti į Kėdainius, Biržus, Klaipėdą arba… į Rygą?
Alfonso Eidinto knygoje „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ centrinis siužetas – „Lietuva narsiai pasipriešina SSRS agresijai 1940 metais“. Lietuvos visuomenė iki šiol svarsto dilemą: o jeigu šūvis būtų iššautas, kas tada? Kokių tikslų buvo įmanoma pasiekti nusprendus priešintis?
Norberto Černiausko knygos „Fado: Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ galiniame viršelyje pirmasis sakinys skamba taip: „Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo“. Kaip šio intriguojančio pasakojimo autorius atsako į klausimą - „Kokiu būdu Pirmoji Respublika galėjo išsigelbėti?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šioje alternatyviojoje istorijos versijoje Lietuvos Respublika susiduria po Antrojo pasaulinio karo?
Žvalgantis į Nepriklausomybės epochą tenka pripažinti, kad joje irgi būta pavojingų pasirinkimų: „arba-arba“. Koks kontrafaktas, pokalbininkų nuomone, iki šiol buvo pats dramatiškiausias?

Pokalbis su istorikais prof. dr. Alfredu Bumblausku, prof. dr. Alfonsu Eidintu, doc. dr. Norbertu Černiausku.

Ved. Aurimas Švedas