„Laimės paieška - ir perspektyva ją rasti kitur - yra viena iš pagrindinių šiuolaikinio žmogaus mobilumo priežasčių“,- teigia popiežius Leonas XIV. Šiandien galime sėsti į lėktuvą ir per kelias valandas atsidurti Ispanijoje, Norvegijoje ar Nyderlanduose, Dubajuje, bet kur, kur tikimės geresnių darbo, pragyvenimo sąlygų nei Lietuvoje. Tai daugelis mūsų tautiečių daro iki šiol, tikėdamiesi jei ne svetingo priėmimo, tai tiesiog pagarbaus ir adekvataus santykio, kokį skelbia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Tad kartais sunkiai suprantama, kodėl patys taip labai nenorime, jog į mūsų šalį atvyktų tie, kurie lygiai kaip ir mes ieško laimės, galbūt bėgdami nuo karo, bado arba,kaip ir mes, tiesiog ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams. Kasdien girdime, jog trūksta darbo rankų. Visur. Tačiau migrantų nenorime. Jie svetimi, nežinome, ko iš jų tikėtis, priešinamės, kad dirbtų net tai, ko mes patys nenorime arba tiesiog nėra kam. Ar tikrai tie svetimi yra blogesni nei savi? Be migrantų Lietuva neišsivers, tvirtina ekonomistai ir sociologai, tad kaip galėtume tvarkytis, kad svetimieji taptų savais, kokį santykį kurti su pabėgėliais ir migrantais, kad mes patys ilgainiui savoje šalyje netaptume svetimais? Pokalbis su Kauno arkivyskupijos Caritas direktoriumi Arūnu Kučiku.