Pokalbis su kunigu Moze Mitkevičiumi.
Red. Julius Sasnauskas

Iš kur atsirado lietuviškos kalėdinės giesmės? Ką žinome apie seniausias kalėdines giesmes? Iš kur atkeliavo šių giesmių tekstai ir melodijos? Anot muzikologo Jono Vilimo, seniausios lietuviškos kalėdinės giesmės randamos tarp Martyno Mažvydo raštų, o didžiausią įtaką lietuviškam kalėdinių giesmių paveldui padarė Juozas Naujalis.

Paaiškėjus faktams apie Lietuvos dvasininkų seksualinį piktnaudžiavimą ir primygtinai paakinta katalikų bendruomenės dalies, Vilniaus arkivyskupijos kurija surengė mokymus, skirtus dvasininkams, vienuoliams, katechetams ir tikybos mokytojams, jaunimo centrų darbuotojams ir įvairių kitų sričių specialistams, dirbantiems su nepilnamečiais, tikslu kurti saugią aplinką nepilnamečiams. Buvo pasitelkti stipriausi šios srities ekspertai: Paramos vaikams centras, „Caritas“ organizacija ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstove Agne Markauskaite ir 10 Vaikų dienos centrų kuruojančia „Caritas“ bendradarbe, teisininke Jurgita Čičeliene.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

Šiandien laidoje kalbėsimės apie politinę kultūrą. Ne tik dėl to, kad neseniai išrinktas naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas, dar nepradėjęs darbo, apaugo įvairiausiomis kontroversijomis, dėl kurių peršasi klausimas, ar tai išvis vadintina kultūra, bet ir todėl, kad per daugiau kaip trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų įvyko virsmas pačioje Lietuvos politinėje sistemoje ir ženklino vadinamosios „sąjūdinės“ sistemos pabaigą. Šiandien „Mažojoje studijoje“ vieši šia tema neseniai straipsnį spaudoje publikavęs politikos mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Justinas Dementavičius, su kuriuo ir kalbėsimės - apie politinę kultūrą ir įprastas ydas.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Spaudai rengiant netrukus pasirodysiantį naują kultūros ir visuomenės gyvenimo mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numerį, vienas jo tekstų netikėtai įgijo naujo aktualumo. Istoriko Nerijaus Šepečio publikacija apie Kauno žydų geto policiją ir jos autoritetą – tai dalis kartu su prof. Giedre Jankevičiūte vykdyto tyrimo „Meninė kūryba Kauno gete: tikrovės reprezentacijos klausimai.“ Prie jo galima priskirti ir šių metų vasarą surengtą parodą, skirtą Kauno geto sunaikinimo 80-mečiui. Tada, ko gero, buvo sunku nuspėti, jog Seimo rinkimai pasibaigs skandalinga valdančiosios koalicijos sudėtimi, įtraukiant į ją ir už antisemitinius pasisakymus nubausto politiko vedamą judėjimą. Apie tai šiandien ir kalbėsimės prie Naujojo Židinio. Laidos svečias – Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto profesorius Nerijus Šepetys.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Klausytojai Mariją Vasiliauskienę turėtų gerai prisiminti: jos liudijimas apie pirmąją Dainų šventę paliko tokį įspūdį, kad dar ir šiandien sulaukia vis naujų perklausų LRT radiotekoje. Ko gero, Dievas šimtą metų perkopusiai Marijai dovanoja ilgą gyvenimą, turėdamas tikslą panaudoti ją ir kaip įrankį, galintį padėti į tikėjimą, į krikščionybę pažvelgti kitomis akimis, taip, kaip Jėzus kviečia evangelijoje pagal Matą: "Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę." Nenoriai Marija kalba apie gyvenimą ir savo, kaip švietimo darbuotojos patirtis sovietmečiu, tik užsimena, jog buvo baisūs laikai. Tačiau tų metų neįmanoma ištrinti iš atminties, tad ir šiame pokalbyje, kuriame ketinome pasvarstyti apie Dievo Motiną Mariją, apie atlaidus ir jai skirtas maldas, nukrypome į kitas temas, vedančias ir į laisvės, kurioje šiandien turime privilegiją gyventi, dovaną, ir į meilės artimui pamokas.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

Ar jums teko lankytis gydytojo reabilitologo kabinete? Veikiausia taip, nes net jaunam, ne tik pagyvenusiam, šiandien skauda nugarą, kaklą, kelį ar riešą. Toks jau tas mūsų amžius. O ar reabilitologas (žinoma, jei gydytojas yra vyras) jums neprimena kunigo klausykloje, kuris po išpažinties dažniausiai skiria tuos pačius poterius visiems nusidėjėliams: tris „Sveika, Marija“ ir vieną „Tėve mūsų“, kaip ir poliklinikos reabilitologas - magnetą, elektrostimuliaciją ir mankštą? Net jei ir taip, tai tenka pripažinti, jog ir skirti poteriai, ir išrašyti receptai dar negarantuoja pasveikimo nuo kūno ir dvasios negalių. Reikia dar keleto svarbių dalykų. Apie juos ir kaip gyventi ilgai ir laimingai, nepaisant patirtų ar patiriamų kūno negalių, - pokalbis su reabilitologu Vytautu Medučiu.

Red. Jūratė Kuodytė

„Birželio 18 d. Vilniaus balso vedamajame žymus vilnietis žurnalistas Rapolas Mackonis konstatavo: „Mirė prezidentas – tegyvuoja Lietuva“. Šį straipsnį jis paaiškino taip: „Kaip žinia, dar šeštadienio naktį į užsienį išvyko ilgametis Lietuvos prezidentas A. Smetona. Mes ruošėmės jį, kaip valstybės galvą, sutikti Vilniuje, o jis, palikęs tautą jos pačios likimui, išvyko į užsienį“. Simboliška, kad besikeičiant politinei santvarkai, atsirado kas Mackoniui už jo rašinį papriekaištavo. Anot priekaišto autoriaus, Smetoną vertinti dar anksti, nes mes dar daug ko nežinome. Be to, žurnalistui buvo priminta, kad jam apie prezidentą to nederėjo rašyti ir kaip tikram vilniečiui. Taip žinomą žurnalistą birželio 18 d. auklėjo vienas žymiausių Vilniaus vadavimo lyderių, Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška. Tądien, birželio 18 d., Antanas Smetona, pavargęs ir nuliūdęs, su artimaisiais įsikūrė Rytų Prūsijos kurorte prie Šventaičio ežero ir akivaizdu, kad Vilniaus balso neskaitė. Buvo prasidėjusi alternatyvi jo vasaros odisėja.“
Tai – paskutinė pastraipa iš Norberto Černiausko straipsnio „Paskutinis Antano Smetonos (ne)apsilankymas Vilniuje 1940 m.“ Jo autorius jau yra išleidęs dvi knygas – „Paskutinė Lietuvos vasara“ ir "Fado, arba Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija", kuriose tarsi mėginama braižyti trajektorijas „o kas gi būtų, jei ne...“ Šiame „Naujojo Židinio-Aidų" straipsnyje autorius rašo apie prezidento Smetonos kelionę į Vilnių, turėjusią įvykti 1940 metų birželio 23-24 d., jei ne viską nutraukusi lemtingoji sovietų okupacija ir katastrofiški jos padariniai. Šiandien Mažojoje studijoje prie Naujojo Židinio vieši straipsnio autorius – istorikas, Vilniaus Universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas, o jį kalbina mūsų studijos bendradarbis Vytauta Ališauskas.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Artėjant Vėlinėms Lietuvos keliuose kasmet daugėja automobilių - žmonės iš įvairiausių šalies vietovių keliauja tvarkyti savo artimųjų kapų. Kiek ilgai dar gyvuos ši tradicija? Kiek jai įtakos turi emigracija ir senstanti mūsų visuomenė, kai daugelis nebepajėgia leistis į tolimą kelionę? Savame mieste taip pat sudėtinga visuomeniniu transportu vežti įrankius, žvakes, o dar ir gėlės... Žmonėms reikia pagalbos. Apie augantį poreikį pasakoja kapų priežiūros verslą įkūrusi Rūta Matuliene.

Redaktorė Jūratė Kuodytė

Popiežius Pranciškus, 2021 m. pakvietęs visą Bažnyčią į trejus metus trunkantį įsiklausymo ir dialogo procesą, vadinamą sinodu, sakė, kad „būtent tokio sinodinio kelio Dievas tikisi iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios“. Ši kelionė, einanti po Vatikano II Susirinkimo pasiūlyto Bažnyčios „atsinaujinimo“, yra ir dovana, ir užduotis: keliaudama kartu ir kartu apmąstydama nueitą kelią, Bažnyčia per savo patirtį galės sužinoti, kokie procesai gali jai padėti išgyventi bendrystę, siekti dalyvavimo, atsiverti misijai.“ Šiuo metu Vatikane kaip tik vyksta sinodo baigiamosios asamblėjos antroji sesija - jos fone ir kelsime klausimą, ar sinodiškumas Bažnyčioje aprėpia ir visuomeninių klausimų svarstymą. Laidoje dalyvauja poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Gailius ir žurnalistas, dailininkas Vaidotas Žukas.
Red. Rūta Tumėnaitė.