Dar visai neseniai Katalikų Bažnyčia Lenkijoje daugeliu požiūrių atrodė sektinas pavyzdys Lietuvai: tautos vienybės ir tapatybės sergėtoja, ypač tais lemtingais laikotarpiais, kai šalis patekdavo po svetimšalių jungu, tarpininkė ir socialinių pokyčių spartintoja permainų laikais, krikščioniškų vertybių puoselėtoja, surenkanti pilnus maldos namus ir turinti aiškiai girdimą balsą visuomenėje bei politikoje. O kur dar jos karitatyvinė veikla, suburianti parapijos bendruomenes ir stiprinanti žmonių tarpusavio saitus. Vis dėlto pastaruoju metu sociologiniai tyrimai rodo, jog Lenkijoje sparčiausiai iš visų Europos šalių vyksta sekuliarizacija, ypač tarp jaunimo. Jaunesnės kartos lenkai daug sparčiau už vyresnes kartas palieka Katalikų Bažnyčią. Tad kas gi nutiko ir ar lenkiškoji katalikybė tebėra sektinas pavyzdys Lietuvai? Apie tai - pokalbis su Lietuvoje viešinčia „Mažosios studijos“ korespondente iš Krokuvos Katarzyna Korzeniewska ir filosofu, kultūros istoriku Vytautu Ališausku.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Lietuva savo chorais pradėjo garsėti ko gero nuo pirmosios Dainų šventės, kai bažnyčiose susibūrusiems choreliams dainas kūrė žymiausi to meto mūsų kompozitoriai. Sovietmetis nutraukė bažnyčios chorų profesionalumo galimybes, tačiau atkurtos nepriklausomybės pirmaisiais metais ne tik katedrų, bet ir kai kurių parapijų kunigų dėka, chorų kryptis pasikeitė – iš pasaulio į bažnyčią, o iš jos, kaip tai nutiko chorui „Langas“, nukeliauti iki Vatikano ir giedoti per mišias pačioje Šv. Petro bazilikoje, ir dar ypatingiausia - Šventųjų metų – proga, be kita ko, pritariant popiežiaus vargonininkui. Apie tai pasakoja choro „Langas“ prezidentė Sandra Brazis ir iš ilgametės choro vadovės Ritos Kraucevičiūtės choro vairą perėmęs Gabrielius Gaidamavičius.1995 m. pakviestas giedoti į naujai pašventintą Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią, šis choras tapo neatskiriama ir labai reikšminga parapijos kasdienybės ir švenčių dalimi.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

325 m. vykęs Nikėjos-Konstantinopolio susirinkimas buvo vienas iš svarbiausių įvykių Bažnyčios istorijoje. Imperatorius Konstantinas sušaukė visos Romos imperijos vyskupus kartu svarstyti svarbių to meto Bažnyčiai klausimų – nuo visiems bendros tikėjimo išpažinimo formulės, naudojamos iki šiol, iki Velykų šventimo datų suvienodinimo ir konfliktų, kilusių tarp svarbių to meto dvasininkų, sprendimo. Prieš savaitę VDU Katalikų teologijos fakultete vyko šio susirinkimo jubiliejui skirta konferencija, kurioje teologai ir filosofai, istorikai ir menotyrininkai, katalikai, protestantai ir ortodoksai kartu svarstė šio susirinkimo reikšmę ir diskutavo apie jo palikimą. Šios laidos svečiai – šios konferencijos dalyviai: teologas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkas dominikonas Saulius Rumšas ir teologė, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytoja Milda Vitkutė.

Red. Julius Sasnauskas.

Iš ciklo „Pažįstami nepažįstami žmonės“. Pokalbį su Milita Žičkute -Lindžiene įrašėme Lietuvoje renkant naują vyriausybę, kitaip tariant, žmones, kurie bus atsakingi už svarbiausias mūsų valstybės sritis. Visuomenė pagrįstai viliasi, jog paskirti ministrai puikiai išmano būsimą darbo lauką, jei ryžtasi prisiimti tokią didelę atsakomybę, kaip ir juos tvirtinantis prezidentas. Bažnyčios gyvenime taip pat vyksta rinkimai: tiek pašvęstųjų, tiek ir pasauliečių organizacijose, ieškant darbininkų Kristaus vynuogynui, idant Geroji Naujiena pasiektų visus, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties, tautybės ar kitų skirtumų. Naujajai Lietuvos Caritas vadovei Militai Žičkutei-Lindžienei reikėjo drąsos ir tikėjimo prisiimti atsakomybę už 332 darbuotojus, virš 4,5 tūkst. savanorių, kurie rūpinasi vaikų dienos centrais ir pagalba šeimoms, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, vaistais, drabužiais, kitais daiktais, ieškoti žmonių, padedančių patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes, jaunimo, kuris mažintų technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padeda grįžti į visuomenę.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

Laidos svečias – apaštalinis nuncijus Ukrainoje, arkivyskupas Visvaldas Kulbokas. Liudijimai ir pamokos, sukauptos karo apimtoje Ukrainoje.
Redaktorius Julius Sasnauskas.

Pastaroji savaitė buvo gausi nuskambėjusių politinių įvykių. Lietuvoje tęsėsi vyriausybės skyrimo drama, JAV buvo nušautas prezidentą D. Trumpą palaikęs aktyvistas Charlie‘is Kirkas, į Lenkijos teritoriją įskrido dronų būrys. Ši laida – kvietimas į Lietuvos politinį gyvenimą pažiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos. Po penkiasdešimt metų trukusio okupacijos laikotarpio jau trisdešimt penkerius metus gyvename nepriklausomoje šalyje. Keista, tačiau vis dar girdime sakant, kad Lietuva yra „buvusi sovietų sąjungos šalis“ ar „posovietinė valstybė“. Ar sovietmetis vis dar veikia mūsų kultūrą ir politiką? Ar esame posovietinė šalis? Apie tai Augminas Petronis kalbina VU TSPMI profesorę Ainę Ramonaitę.

„Mums patinka lėtas švietimas, tad pirmiausia ugdome pagarbą vieni kitiems, o paskui – per meną ir kultūrą - keliaujame į akademinius tikslus“, - pasakoja vaikų meninės studijos „Diemedis“ vadovai: edukologas Virgilijus Pupeikis ir kompozitorė Rasa Dikčienė. Šios Vilniaus ugdymo įstaigos istoriją norisi pristatyti ne tik dėl unikalumo, bet ir dėl aktualumo, nes per 35-erius Lietuvos nepriklausomybės metus vis dar ieškome kelių, kaip užauginti atvirą, pilietišką ir laimingą žmogų.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.

„Fotografija iš esmės yra stebėjimas“, - sako „Mažosios studijos“
svečias Gediminas Pranckūnas - tapytojas, pasukęs į fotografiją. Laidą parengė ir veda Živilė Stonytė.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Pavydas, alkoholis iš vienos pusės ir kontrolė, sprendimų vienasmenis priėmimas iš kitos – klasikinis derinys, vedantis į pragarą šeimoje ir galiausiai į jos griūtį.Tačiau ne visada: jei vis dar rusena meilės žarijos gęstančiame židinyje, jei bent vienas turi tikėjimą, jog viskas įmanoma ir pradeda ieškoti kelių išsaugoti tai, kas buvo sukurta ir vis dar brangu. Jūsų dėmesiui – Vilniaus šv. Jonų bendruomenės zakristijono Jono ir jo žmonos Daivos istorija. Kaip jie statė savo namų bažnyčią.
Redaktorė Jūratė Kuodytė.