Rašytoja, romanų „Akys chimeros“, „Dionizo barzda“ ir „Katė, kurios reikėjo“ autorė Sandra Bernotaitė ir laidos „Kultūra ir religija“ vedėjas Augminas Petronis kalbasi apie seksualumo naudojimą mene. Kokia erotikos vieta mene? Ar šiuolaikiniam menui būdingos atviros miegamojo durys išlaisvina? Ar nepersistengia menininkai siekdami sudirginti savo auditoriją?

Iš neseniai pasirodžiusio naujo kultūros, religijos ir visuomenės gyvenimo mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio šiandieniniam pokalbiui pasirinkome straipsnį labai intriguojančia tema – „Krikščionybės pabaiga". Straipsnio autorė – garsi prancūzų filosofė, politikos istorikė ir rašytoja Chantal Delsol, prieš keletą metų Prancūzijoje išleidusi itin daug dėmesio sulaukusią to paties pavadinimo knygą. Ar tikrai krikščionybei atėjo galas? Kas pasibaigė ir kas atsirado vietoj to, kas pasibaigė? Ar buvo galima tos pabaigos išvengti ir kaip gyventi toliau? Šiuos klausimus užduosime laidos svečiui. Tai – geras Chantal Delsol bičiulis, jos profesijos kolega ir autorės tekstų komentatorius bei tikras jos idėjų ambasadorius, Mykolo Riomerio Universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Laidoje „Kultūra ir religija“ atveriame naują rubriką, kurią pavadinome Namų bažnyčia, o joje kalbinsime šeimas. Dėl šeimos sampratos Lietuvoje kryžiuojamos ietys, Bažnyčia skelbia memorandumus, politikai nevengia krautis iš šios temos kapitalą, o eiliniai žmonės gyvena kartu taip, kaip jiems išeina: pykdamiesi ir vėl susitaikydami, augindami vaikus, kurdami meilės, pasitikėjimo ryšius. Popiežius Benediktas XVI pavadino Nazareto Šventąją šeimą namų Bažnyčia, iš kurios galima mokytis Dievo pajautos. Mažąją bažnyčią galima rasti ir mūsų aplinkoje, tik neretai Juozapą joje atstoja močiutė, o ir ėdžios gali būti tuščios, tačiau Betliejaus žvaigždės nušviesti namai pilni vilties ir meilės. Šioje laidoje išgirsite, kaip namų bažnyčią statė Živilės ir Giedriaus Tamaševičių šeima.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

Kūčių vakarą popiežius Pranciškus paskelbė 2025-ųjų Jubiliejinių metų pradžią. Kas ketvirtį amžiaus Katalikų Bažnyčioje švenčiamas jubiliejus – reta proga išgyventi ryšį su tais savo tikėjimo broliais ir seserimis, kurie minėjo šią tradiciją nuo pat 1300-ųjų metų, kai, pasak legendos, į Romą atvykęs būrys piligrimų kreipėsi į popiežių Bonifacą VIII-ąjį, prašydami suteikti jiems ypatingą palaiminimą. Tačiau šios tradicijos šaknys glūdi Senajame Testamente, kuris liudija, jog kas penkiasdešimt metų būdavo skelbiamas Jubiliejus, per kurį vergai būdavo išlaisvinami, skolos nurašomos, o dirbamai žemei leidžiama pailsėti. Jubiliejinių metų piligrimai pagal tradiciją lanko šventąsias vietas, daro artimo meilės darbus ir siekia pelnyti visuotinius atlaidus. Ir nors piligrimais galima tapti, neišvykstant iš savo gimtųjų vietų, nori ar nenori, bet visi keliai veda į Romą, kuri kartu su bazilikų Šventosiomis Durimis šiemet atveria duris daugiau kaip trims dešimtims milijonų piligrimų. Tie, kurie į jubiliejaus maršrutus įtrauks ir Šv. Petro baziliką, turės ypatingą progą patirti šventovės istoriją per unikaliose jos erdvės įrengtą parodą „Petros eni“ – „Petras yra čia“. Ši paroda – tai Vatikano bendradarbiavimo su didžiosiomis informacinių technologijų bendrovėmis vaisius, o jai regimą pavidalą įgyti padėjo lietuvių kūrėjų komanda, kurios atstovai šiandien svečiuojasi mūsų laidoje. Tai – dizaino studijos DADADA vadovas Martynas Birškys ir bendrovės „Processoffice“ architektas Rokas Kilčiauskas.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Pokalbis su kunigu Moze Mitkevičiumi.
Red. Julius Sasnauskas

Iš kur atsirado lietuviškos kalėdinės giesmės? Ką žinome apie seniausias kalėdines giesmes? Iš kur atkeliavo šių giesmių tekstai ir melodijos? Anot muzikologo Jono Vilimo, seniausios lietuviškos kalėdinės giesmės randamos tarp Martyno Mažvydo raštų, o didžiausią įtaką lietuviškam kalėdinių giesmių paveldui padarė Juozas Naujalis.

Paaiškėjus faktams apie Lietuvos dvasininkų seksualinį piktnaudžiavimą ir primygtinai paakinta katalikų bendruomenės dalies, Vilniaus arkivyskupijos kurija surengė mokymus, skirtus dvasininkams, vienuoliams, katechetams ir tikybos mokytojams, jaunimo centrų darbuotojams ir įvairių kitų sričių specialistams, dirbantiems su nepilnamečiais, tikslu kurti saugią aplinką nepilnamečiams. Buvo pasitelkti stipriausi šios srities ekspertai: Paramos vaikams centras, „Caritas“ organizacija ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstove Agne Markauskaite ir 10 Vaikų dienos centrų kuruojančia „Caritas“ bendradarbe, teisininke Jurgita Čičeliene.
Redaktorė Jūratė Kuodytė

Šiandien laidoje kalbėsimės apie politinę kultūrą. Ne tik dėl to, kad neseniai išrinktas naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas, dar nepradėjęs darbo, apaugo įvairiausiomis kontroversijomis, dėl kurių peršasi klausimas, ar tai išvis vadintina kultūra, bet ir todėl, kad per daugiau kaip trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų įvyko virsmas pačioje Lietuvos politinėje sistemoje ir ženklino vadinamosios „sąjūdinės“ sistemos pabaigą. Šiandien „Mažojoje studijoje“ vieši šia tema neseniai straipsnį spaudoje publikavęs politikos mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Justinas Dementavičius, su kuriuo ir kalbėsimės - apie politinę kultūrą ir įprastas ydas.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Spaudai rengiant netrukus pasirodysiantį naują kultūros ir visuomenės gyvenimo mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numerį, vienas jo tekstų netikėtai įgijo naujo aktualumo. Istoriko Nerijaus Šepečio publikacija apie Kauno žydų geto policiją ir jos autoritetą – tai dalis kartu su prof. Giedre Jankevičiūte vykdyto tyrimo „Meninė kūryba Kauno gete: tikrovės reprezentacijos klausimai.“ Prie jo galima priskirti ir šių metų vasarą surengtą parodą, skirtą Kauno geto sunaikinimo 80-mečiui. Tada, ko gero, buvo sunku nuspėti, jog Seimo rinkimai pasibaigs skandalinga valdančiosios koalicijos sudėtimi, įtraukiant į ją ir už antisemitinius pasisakymus nubausto politiko vedamą judėjimą. Apie tai šiandien ir kalbėsimės prie Naujojo Židinio. Laidos svečias – Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto profesorius Nerijus Šepetys.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.

Klausytojai Mariją Vasiliauskienę turėtų gerai prisiminti: jos liudijimas apie pirmąją Dainų šventę paliko tokį įspūdį, kad dar ir šiandien sulaukia vis naujų perklausų LRT radiotekoje. Ko gero, Dievas šimtą metų perkopusiai Marijai dovanoja ilgą gyvenimą, turėdamas tikslą panaudoti ją ir kaip įrankį, galintį padėti į tikėjimą, į krikščionybę pažvelgti kitomis akimis, taip, kaip Jėzus kviečia evangelijoje pagal Matą: "Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę." Nenoriai Marija kalba apie gyvenimą ir savo, kaip švietimo darbuotojos patirtis sovietmečiu, tik užsimena, jog buvo baisūs laikai. Tačiau tų metų neįmanoma ištrinti iš atminties, tad ir šiame pokalbyje, kuriame ketinome pasvarstyti apie Dievo Motiną Mariją, apie atlaidus ir jai skirtas maldas, nukrypome į kitas temas, vedančias ir į laisvės, kurioje šiandien turime privilegiją gyventi, dovaną, ir į meilės artimui pamokas.
Redaktorė Jūratė Kuodytė