„Scenografija iš pradžių buvo sumanyta labai tradicinė, ispaniška – ant aukšto kalno su aukštakulniais šokanti flamenko rūbais apsirengusi ponia. Ravelis perkelia tai į atvirą orą, kur tolimoje rūksta gamyklų, fabrikų dūmai. Tas momentas labai svarbus – ritmo, kaip techninio prado sugretinimas su tuo, kas yra žmogiška – melodija. Žmogaus dvasia, arba kūniškas virpulys, sklendžia virš to, kas yra techniška, brutalu ir civilizuota“, – apie Maurice’o Ravelio kūrinį „Boléro“ kalba Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas. Į kokias svarbiausias bazinio akordo natas jis atkreipia dėmesį, interpretuodamas M. Ravelio „Boléro“?

Laidos vedėjai Gerūta ir Gintaras kviečia išgirsti, kaip skirtingai gali suskambėti „Boléro“, patekę į skirtingų dirigentų rankas.

Ved. Gerūta Griniūtė ir Gintaras Januševičius