Su menininke Patricija Jurkšaityte kalbamės apie jos kūrybos ištakas, inspiracijas ir netikėtus karjeros posūkius. Kas paskatino ją tapti dailininke? Kuo Vilniaus dailės akademijoje įsiminė tapytojo Kęstučio Zapkaus pamokos, kokie jo darbo principai svarbūs iki šiol?

Patricija dalyvavo 1992 m. įkurtos jaunų menininkų grupės „Geros blogybės“ parodose. Tai buvo svarbus Lietuvos šiuolaikinio meno virsmo momentas, žymėjęs taip pat ir Dailės parodų rūmų virsmą į Šiuolaikinio meno centrą. Kaip to meto jaunieji menininkai veikė kartu ir individualiai? Kodėl pirmoji menininkės solo paroda įvyko 1994 m. Mastrichte (Nyderlandai) ir vadinosi „Titanikas“? Tuo metu aliejinė tapyba ant drobės Lietuvoje kovojo su giltine, buvo skelbiami nekrologai tradiciniam menui, o tapybos laidotuvės prasidėdavo dar net nebaigus studijų – vieni griebdavosi objektų, performansų, instaliacijų, kiti iš viso ieškodavo kitos veiklos. Patricija Jurkšaitytė sugebėjo išbalansuoti ant briaunos – tapybos priemonėmis kurti konceptualius darbus. Ji naujai pažvelgė į senųjų meistrų darbus, „nereikšmingas“, paraštines drobių erdves ir pradėjo jas tapyti kaip atskirus paveikslus.

Menininkės kūryboje svarbūs trys dalykai – tapyba, viešoji erdvė ir performansas, arba gyvas bendravimas. 1999 m. Algio Lankelio suorganizuoto projekto „Butas’99“, metu Patricija su vyru ir kūdikiu užmūrijo įėjimą į savo butą ir lankytojus pasitiko stovėdami balkone. „Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...“ teigė ji. 2000 m. Šiuolaikinio meno centro parodoje „Nekaltas gyvenimas“ su Kartu Leila Kasputiene-Šukiur ir savo vyru dizaineriu Mariumi Puskunigiu Patricija įkūrė „Grožio laboratoriją“, kur žiūrovai galėjo gauti profesionalias kosmetologines paslaugas.
O tapybos idėjos nuo erdvinio nepastebimumo judėjo link nepastebimų erdvių ir žmonių. Iš pradžių iš klasikinių paveikslų menininkė „ištrindavo“ veikėjus („Veneros guolis“ be Veneros), o paskui ėmėsi vaizduoti tuštumą menininko ir modelio santykiuose, dirbtinės aplinkos kūrime (viešbučiai, baldų salonai). Ji kuria susvetimėjimo ir vienatvės peizažus bei interjerus, kurių paviršiaus nepradaužia žiūrovo žvilgsnis.
Dabartinė paroda „Iliuzoriumas“ Vilniaus paveikslų galerijoje (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) – įdomus bandymas sujungti ankstesnes ir dabartines Patricijos Jurkšaitytės interjerų įmuziejinimo pastangas. Kodėl muziejuje atsiranda IKEA ir atvirkščiai – kodėl IKEA ekspozicijos tampa menu? Apie tai ir daugybę kitų meno iššūkių kalbamės su dailininke.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.