Gidas dirbdamas su grupe turi kurti galimybes pramogai (pasakodamas ko paragauti, ką įsigyti, kur nusifotografuoti). O kiek šalia pramogų karuselės dar lieka erdvės istorijos žinioms? Ar jos svarbios gido darbe?
Jei istorijos atostogaujantiems keliautojams vis tik reikia, tada lieka atviras klausimas - kokios istorijos? Kaip ji paprastai dalyvauja gido ir kelionių vadovo pasakojime? Kaip istoriją reikia “paserviruoti” keliautojų būriui, kuriame yra labai įvairūs žmonės? Kiek minučių atostogautojų grupė gali išlaikyti dėmesį ir priimti dalykinę informaciją apie istorinius įvykius, asmenybes, reiškinius, architektūros paminklus?
Kaip keliaujant su atostogautoju grupe lankomos skaudžią, trauminę istoriją menančios atminties vietos, kaip pasakojamos su šiomis vietomis susijusios istorijos?
Ar gidams kartais tenka patirti nusivylimo konkrečia vieta jausmą?
Koks yra Vilnius tradiciniuose gidų naratyvuose? Kaip Lietuvos sostinėma pristato užsieniečiams? Kokias temas, siužetus, istorijas gidai visų pirma bando “parduoti” turistams?
Ko labiausiai trūksta gidams, kurie ruošiasi vedžioti turistų grupes po Vilnių, Kauną, Klaipėdą, vežti juos į Nidą, Labarono girią arba Venties ragą?

Pokalbis su istoriku, keliautoju, gidu Vladu Liepuoniumi.

Ved. Aurimas Švedas