Sukūręs „Raganiaus“ ciklą ir pelnęs pasaulinę šlovę lenkų rašytojas Andrzej Sapkowski 2002 - 2006 metais ėmėsi naujo ambicingo sumanymo – „Husitų trilogijos“ (ją lietuvių kalba išleido „Alma littera“). Trilogijoje pasakojama apie jauno geraširdžio gydytojo, žolininko, šiek tiek mago ir beviltiško romantiko Reinmaro iš Bieliavos nuotykius Husitų karo fone (1419-1437).
Pasklidus žiniai esą A.Sapkowski rašo istorinių romanų ciklą kai kurie rašytojo gerbėjai Lenkijoje buvo ištikti šoko: „Ką jis čia, po velnių, išdarinėja?!“
Kaip A. Sapkowski pavyko apjungti maginės fantastikos ir istorinio romano žanrus? Kokia yra pagrindinė „Husitų trilogijos“ idėja?
„Husitų trilogijoje“ nuolat sumirga lietuviškas kontekstas – kalbama apie istorines personalijas, minimi įvairūs LDK įvykiai, aptariamos tuo metu persipynusios lietuviškos ir lenkiškos politinės, socialinės, kasdienybės realijos. Dažnu atveju tai daroma pasitelkiant ironiją. Tipišku tokio ironiško žaidimo su istorija pavyzdžiu galėtų būti A. Sapkowski pateikiamas lietuvių kunigaikščio Žygimanto Kaributaičio portretas: „Dabar kiek per trisdešimties metų lietuvis, auklėtas tarp lenkų Vavelyje, jungė savyje blogiausius abiejų nacijų bruožus: atsilikimą, tamsumą, veidmainystę, liguistą ambiciją, puikybę, laukinį būdą, neribotą valdžios troškimą ir visišką savikritikos stygių“.
Ko rašytojas siekia rašydamas tokius dalykus – prajuokinti, sunervinti ar supykdyti, o gal... kažko išmokyti savuosius skaitytojus?


Pokalbis su teisininku ir rašytoju Justinu Žilinsku, istoriku ir rašytoju Gediminu Kulikausku, rašytoju ir vertėju Gintautu K. Ivanicku, „Husitų trilogijos“ vertėju iš lenkų kalbos Kaziu Uscila.

Ved. Aurimas Švedas