Prieš keletą savaičių visuomenei buvo pristatytas tritomis „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. Jo autorių saraše – net 27 pavardės lietuviškojo kino tyrinėtojų, kurie parengė 72 tekstus išsitenkančius 1340 puslapiuose.
Kodėl šio labai reikalingo visuminio žvilgsnio į Lietuvos kino raidą reikėjo laukti daugiau nei tris dešimtmečius?
Kaip būtų galima nusakyti šių knygų žanrą? Kokius svarbiausius uždavinius sau ir tekstų autoriams kėlė tritomio sudarytojai ir rengėjai?
Ar šį tritomį reikėtų skaityti „linijiniu būdu“ nuo pirmojo puslapio iki paskutinio? O gal nebūtų didelės klaidos tiesiog atsiversti labiausiai dominantį skyrių ir vėliau patiems konstruoti kelionės po pasakojimus apie Lietuvos kino istoriją maršrutą?
Tritomyje tekstai sukomponuoti pramaišiai su pokalbiais, kuriuose savo atsiminimais ir įžvalgomis dalinasi lietuviškąjį kiną kūrę, jo raidą įvairiais būdais įtakoję arba fiksavę, žmonės (juos dar galima pavadinti „gyvaisiais istorijos šaltiniais“). Ką knygoms davė istorijos ir atminties plotmių derinimas?
Pirmojo tomo pratarmėje rašoma - tritomio puslapiuose „...kartais skirtingi požiūriai sugula į daugialypę mozaiką, mėginant įvardyti, kas gi yra nacionalinio kino tapatybė“.
Kada kinas Lietuvoje virto Lietuvos kinu? Kaip, kokius laiko slenksčius įveikiant formavosi nacionalinio kino tapatybė? Kokie filmai šią tapatybę išreiškia?

Pokalbis su tritomio „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ sudarytojais ir rengėjais kino kritikais Rasa Paukštyte, Linu Vildžiūnu ir Živile Pipinyte.

Ved. Aurimas Švedas