„Ištisus dešimtmečius, tiek būdamas kardinolas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, tiek Benediktas XVI, Josephas Ratzingeris nustatinėjo teologinių diskusijų Bažnyčioje taisykles, brėžė aiškias ribas ir drausmino tuos, kurie jas peržengdavo. Jis nedvejodamas gynė savo teologines pozicijas ir santūriai interpretavo Vatikano II Susirinkimą, išlaisvinusį šiuolaikinio katalikų atsinaujinimo jėgas. Dėl to jis pelnė doktrinos prievaizdo reputaciją, buvo vadinamas „Panzerkardinal“ arba „Dievo rotveileriu".Nepaisant to, Benediktas XVI bus prisimenamas kaip reformatorius. Kodėl? Būtent jo drąsus ir istorinis sprendimas 2013 m. atsistatydinti iš popiežiaus pareigų sukėlė tikrą žemės drebėjimą klerikalinės galios menėse. Tačiau tikrasis jo atsistatydinimo palikimas buvo dvejopas: jis ir reformavo popiežiaus tarnystę, ir atvėrė kelią Pranciškaus pontifikatui. Benedikto atsistatydinimas buvo dramatiškas žingsnis popiežystės demistifikavimo link, kurį tęsė Pranciškus, senąjį monarchinį popiežiaus valdymo stilių pakeisdamas tarnaujančios popiežystės modeliu.“ Plačiau - vedamojo skiltyje.
Kaip Lietuvoje dar sovietmečiu buvo pogrindžio sąlygomis išleistas ir tarp tikinčiųjų keliavo tuometinio kardinolo Josepho Ratzingerio „Krikščionybės įvadas“, prisiminimais pasidalins vienas knygos vertėjų ir redaktorių Vytautas Ališauskas.
Benedikto XVI-ojo mirties ir laidotuvių atgarsiai pasaulio katalikų spaudoje - Giedriaus Tamaševičiaus apžvalga.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė.