Popiežius Pranciškus žino, kad jo raginimai nutraukti karą Ukrainoje mažai terūpi Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, bet jis žino ir tai, kad jo pareiga yra ir toliau kalbėti ir burti kitus maldai už taiką. 2021 m. balandį, kai iki Putino invazijos į Ukrainą buvo likę 10 mėnesių, Pranciškus išreiškė susirūpinimą dėl Rusijos kariuomenės telkimo prie Ukrainos sienos ir sustiprėjusių susirėmimų tarp ukrainiečių ir Rusijos remiamų separatistų Rytų Ukrainoje. Tą patį jis pakartojo gruodį, sausį ir kelissyk vasarį, kai jau atrodė, kad Putinas rimtai nusiteikęs pradėti puolimą. Pabrėždamas savo rūpesčio rimtumą, popiežius Pranciškus neišsikvietė Rusijos ambasadoriaus prie Šv. Sosto, bet asmeniškai nuvyko į ambasadą. Praėjus savaitei po invazijos, popiežius Pranciškus, susitikęs su Rytų Bažnyčių kongregacijos nariais, tarp jų ir graikų apeigų katalikų vadovais iš Ukrainos, Irako, Sirijos bei Etiopijos, sakė, kad labai dažnai „abiejų popiežių ir geros valios vyrų bei moterų perspėjimai lieka neišgirst. Plačiau apie tai - vedamojo skiltyje.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą, kilo daugybė klausimų, kodėl tokios akivaizdžios agresijos akivaizdoje Šv. Sostas vengia atvirai įvardinti šalį užpuolikę. Apie tai Mažojoje studijoje kalbasi kun. Julius Sasnauskas ir Bažnyčios istorikas Arūnas Streikus.
Spaudos apžvalgą parengė Laurynas Peluritis.

Redaktorė Rūta Tumėnaitė