Tuščių pažadų magija.
Melagingi pažadai – koks tai reiškinys? Kodėl neretai nepasimokome net ne sykį nuo jų nusvilę?

Kodėl daugelis mūsų taip lengvai patikime pažadais? Kodėl nereikalaujame įrodymų, kad žadančiuoju galime pasitikėti? Kodėl duodamės mulkinami saldžiai suokiančių nepatikimų „mylimųjų“, įvairiausio plauko vertelgų, populiarumo reitingo viršūnių siekiančių politikų, „bėdoje“ padėti už mokestį žadančių telefoninių sukčių?

Santykiai lyg minų laukas.
Kartais tenka atsidurti santykiuose su emociškai nestabiliais žmonėmis, kurių jausmai ir reakcijos mažai prognozuojamos ir be akivaizdžios priežasties gali keistis nuo meilės iki neapykantos, nuo ramybės iki netikėtų pykčio proveržių.

Kaip jaučiasi kitas partneris tokiame ryšyje? Kaip tokiuose santykiuose išlikti, neprarandant tapatybės, sveikatos ir savivertės? Ar įmanoma prisitaikyti neapleidžiant savo poreikių?

„Tai šventa tiesa“, „Man pasakojo patikimas žmogus (iš ministerijos, Seimo, saugumo, pan.)“, „Juk tai logiška“, „Apie tai rašė portale X“, – taip ir panašiai „renkame“ informaciją apie gyvenimą ir pasaulį bei darome išvadas.
Sudėtingą gyvenimą supaprastiname iki juodo ar balto, ieškome panacėjos, „remiamės“ intuicija ir sveiku protu. Tada jaučiamės saugesni, nes kompleksiniai reiškiniai atrodo neįkandami, nenuspėjami, gąsdinantys.
Kaip išvengti mąstymo klaidų? Kaip nepasiduoti skubotiems sprendimams ir svetimai įtakai? Kaip patogiai jaustis sudėtingų reiškinių knibždančiame pasaulyje?

Stebuklingąją Rasų ir Jonų dieną ir naktį verta kalbėti apie meilę. Ir ne tik kalbėti, bet ir apie ją susimąstyti. Kaip mes mylime – duodami ar tik imdami ir reikalaudami? Ką duodame širdies išrinktajai ar išrinktajam: savo rūpestį, laiką, energiją ar begalinius norus bei kaprizus, bjaurią nuotaiką?
Kaip važiuoti dvipusiu meilės greitkeliu?

„Tu privalai mane mylėti, rodyti dėmesį, manimi rūpintis, padėti, suteikti laimės,“ – neretai toks požiūris gyvuoja tarpusavio santykiuose. Liūdima, rūstaujama, mojuojama kumščiais ar grasinama skyrybomis, jei kitas atsisako tas prievoles pripažinti ir vykdyti. Tuo tarpu badant pirštu į kito prievoles, garsiai reikalaujama laisvių sau.
Kas ką privalo? Kuo paremtas tikėjimas, kad kiti mums kažką privalo? Koks mūsų pačių santykis su prievolėmis tarpusavio ryšiui ir laisvėmis?

Kritikuojame mus supančius žmones, gyvenimą gimtojoje šalyje ir net save pačius išsijuosę. Nuo neigiamų vertinimų nėra kur nei pasislėpti, nei atsikvėpti. Jų pilni mūsų pokalbiai, žiniasklaida, negatyvumu užnuodytos mūsų mintys.
Kodėl mes taip kritiškai žvelgiame į supantį pasaulį ir save jame? Kokia negatyvumo nauda ir kur jis pakiša mums koją? Ką sako apie mus toks fragmentiškas matymas? Kaip sugebėti matyti gyvenimą, ne išnarstytą dalimis, o įžvelgti jį kaip visumą?

Kokią įtaką vaiko gyvenimui daro jo motina, atrodo, supranta daugelis. O kam reikalingas tėvas? Gal jį puikiai gali atstoti rūpestinga mama, seneliai, mamos draugas?
Požiūris į tėvystę tapo gerokai atmestinis. Specialistai skambina pavojaus varpais, kad tėvo įtaka vaiko gyvenimui menksta: tėvai skiriasi, išvyksta atskirai nuo šeimos dirbti į užsienį, vyrai dažniau slepiasi nuo šeimos kasdienybės darbe ir pan.
Ką į mūsų kiekvieno gyvenimą įneša tėtis? Ko netenkame, jį praradę?

Komunikacijos teorijos daugelį išmokė pasisveikinti, o štai atsisveikinti užmirštama. Lyg niekur nieko numeta ragelį pardavėjai telefonu, nebyliai nugarą pašnekovui atsuka ką tik jį kalbinę žurnalistai, nieko netarę namo iškeliauja kolegos, tylėdami dingstame iš vakarėlių ir renginių. Kodėl nyksta atsisveikinimas?
„Sveiki“ ir „sudie“ – svarbūs ritualai, be kurių neįmanomas visavertis bendravimas. Simboliškai jie įrėmina visą mūsų gyvenimą. Visi mūsų santykiai išsitenka tarp šių dviejų žodžių.
Kaip susigrąžinti į gyvenimą „sudie“? Kodėl šio žodžio vengiame?

Norime vis daugiau pinigų, daiktų, galios, meilės, dėmesio… Užuot klausę savęs „Ką aš galiu duoti kitiems?”, laužome galvas „Kodėl tie kiti mums neduoda, ko trokštame, ir kaip tai iš jų išsilupti?” Godulio genami konkuruojame, meluojame, sukčiaujame ir… žalojame savo ir artimųjų gyvenimus.
Kaip į gyvenimą įsėlina ši godulio yda? Ar godulys gali tarnauti gėriui? Kaip atpažinti užmaskuotą godulį? Kaip išgyvendinti godulio paliktus gyvenimo iškraipymus?
Laidoje svečiuosis Robertas Kurkėnas.

Bijome paleisti praeitį. Įsikibę laikomės senų pažiūrų, prisiminimų, nutrūkusių santykių, žlugdančių darbo organizacijų.
Gąsčiojamės: „O kas, jei ateityje laukia tik šalta tuštuma ir vienatvė?“ Pykstame, liūdime, kuriame dramas, gyvename fantazijomis, tačiau negalime atsiplėšti nuo praeities ir keliauti naujų tikslų link. Skundžiamės nelaimingumu, nesėkmėmis, sergame depresijomis.
Kaip įveikti praeities klijus – nostalgiją ir baimę? Kur įgyti drąsos žengti į norimą ateitį?