Profiliai

Paskutinėje LRT Klasikos programos sezono laidoje „Profiliai“ kartu su Vilniaus dailės akademijos profesore, menotyrininke, ponia Agne Narušyte ir dailininke, ponia Aleksandra Jacovskyte, aptariamas žmonių požiūris į (ne)grožio fenomeną. Negrožis keldavo atgrasumo, atstumimo, pasidygėjimo jausmą, o grožis - patrauklumo, žavėjimosi, pasigėrėjimo. Grožio ir negrožio fenomenai skirtingai vertinami gamtos, gyvūnų, taip pat daiktiškųjų objektų atžvilgiu ir žmonių atžvilgiu. Aptariant žmogiškąjį kūną - fizinę tapatybę, kitaip tariant, įgimtą žmogaus išvaizdą, jos negrožį, neišvengiamai tektų prisiminti dismorfinį kūno sutrikimą. Žinoma dailininkė, scenografė ir fotografė sako, kad gražūs žmonės ankstyvojoje jaunystėje savo išvaizdai visuomet randa priekaištų, bet visi, pagal savo supratimą, siekia grožio. VDA profesorė aptaria požiūrį į neįgalius žmones, kuris vis dar grindžiamas nevisai aiškios kilmės, šiandien nepriimtinomis normomis, taip pat konstatuoja, kad mes vis dar nesitaikstome su prigimtine žmonių įvairove. Gal (ne)grožis tik įsivaizduojamas? Ar mūsų gerai savijautai daro poveikį drabužiai? Išklausę pokalbio, sužinosite, kodėl prisiminta antikinė Graikija, kodėl ir kokiu būdu jos skulptoriai kūrė idealų žmogų. Išgirsite studijos viešnių įžvalgas apie vaizduojamojo meno aprėptį ir teatro kostiumų kūrimą.

Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Riaumojantys, kvaitulingi, ūžiantys…Tai kelių pirmųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių apibūdinimai. Tuomet Europoje, vos kiek vėliau, įskaitant ir Lietuvą, ypač jos laikinąją sostinę Kauną, palaipsniui įsigali ypatingos meninės raiškos gyvensenos kultūra, fenomenas; gyvenimas pradėtas tapatinti su visais atžvilgiais ištaiginga, iki tol neįprastų estetinių nuostatų švente. Laidoje su hum. m. dr., Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniosiomis mokslo darbuotojomis, poniomis Gabija Surdokaite-Vitiene ir Lijana Šatavičiūte-Natalevičiene, šio instituto doktorante Viktorija Bruneizeryte ir hum. m. dr., Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiuoju metodininku-tyrėju, ponu Kęstučiu Šapoka kalbama apie stilių Art Déco - taip prancūzų kalba užrašomas trumpinys, kurio visas pavadinimas – Arts Décoratifs, į lietuvių kalbą verčiamas reiškia menus, kuriems būdingas išskirtinis išvaizdumas, itin raiški meninė forma, o stilistiniu atžvilgiu, pasak ponios Gabijos – tai unikalus prabangos daiktų stilius, itin greitai paplitęs vadinamojoje masinėje, populiarioje kultūroje. Ponas Kęstutis mini kokybiškai naują kapitalizmo vystymosi etapą, vadintiną fordizmu ir masinės kultūros eros pradžia. Ponia Lijana sako, kad priimta laikyti jog Art Déco Europoje plėtojosi kartu su kitomis avangardinėmis dailės kryptimis, o Lietuvoje ketvirtąjame dešimtmetyje modernizmas tik įsibėgėjo, Art Déco pozicijos vis dar buvo tvirtos. Laidos dalyvė Viktorija aptaria tuometinės moters ir aktorės įvaizdį. Išklausę visą laidą, be daugybės įdomių įžvalgų, sužinosite apie šio tarpukario stiliaus egzotiškumą, tautinį avangardą, portretinę fotografiją, kasdienių ir liturginių rūbų dekoro ypatumus ir tai, kad Art Déco terminas Lietuvoje kilo iš akademinės aplinkos.

Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skestonas

Laida pradedama poetiškumo sampratos turinio ir šio socialinio fenomeno galimų sąsajų su išvaizdos kultūra aptarimu. Išvaizdos kultūros ir jos madų poetiškumas, manytina, kildinamas iš ypatingo, sakytume poetinio, santykio su individo išvaizda ir todėl vertintinas kaip išskirtinis, susižavėjimą asmens fizine, vidujine ir daiktiškaja taptybe, kaip darnią visumą, įkvėpiantis veiksnys. Kitaip tariant, individo patrauklumas provokuoja jo poetizavimui. Apie tai laidoje kalbamasi su dviem ypatingom pašnekovėm – poete, ponia Indre Valantinaite ir poete, psichologe, ponia Egidija Šeputyte-Vaitulevičiene. Laidos pašnekovės, atsakydamos į užduodamus, su tema susijusius, klausimus, nuoširdžiai dalijasi savo įžvalgomis, svarsto apie poetiškumo prigimtį ir ryšį su asmens išvaizda. Poezija – širdies prieraišumo mokslas, prisimindama įsimintą citatą, sako poetė Indrė Valantinaitė. Jos žodžiais tariant, poezija turi „rūbą“ – leidinio viršelį. Psichologė ir poetė Egidija sako, kad siekiant poetiškumui priskirti moralinius ar psichinius kriterijus, tektų kalbėti apie kūrybinį vyksmą, kaip psichinį aktą. Pasak Indrės, kiekvienas iš mūsų esame kaip Dievo parašytas eilėraštis; jai svarbi išorės ir vidaus darna. Egidija rūbą įvardija esant vidine tapatumo išraiška; ji sako, kad rūbas ar išvaizda gali tapti poetiniu simboliu. Išklausę laidą, be kita ko sužinosite, ar poetiškumas – vertė, koks psichologinis poetiškumo poveikis suvokiančiam, jaučiančiam subjektui, ar poetiškumas, kaip savybė, dominuoja individo fizinės ir daiktiškosios tapatybės atžvilgiu. Laidoje taip pat aiškinamasi, kaip suprastina psichinė tikrovė, poetinė fikcija, ar išvaizdos ir poezijos įsimenamumui priskirtinas bendrystės veiksnio vaidmuo, ar ištaigingas įvaizdis – glamūras, asocijuotinas su momentiniu blykstelėjimu…
Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Laidoje kalbinami trys pašnekovai: mokslų daktarė, klinikinė psichologė ir Lietuvos traumų psichologijos centro narė, ponia Paulina Želvienė, VDA profesorė, monografijos „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje” autorė, ponia Agnė Narušytė ir istorikas, ponas Jonas Palys. Išsamioje pratarmėje laidos autorius teigia, kad komemoratyvinės atvaizdų, kaip regimojo pavidalo, paskirties tikslas žmonijos kultūros ir išvaizdos kultūros istorijoje tarsi aiškus – sukurtu mirusiojo atvaizdu siekiama kiek įmanoma ilgiau būtą mirusiojo, dažniausiai - iškilaus, tapatybę išlaikyti gyvųjų atmintyje, ateinančioms kartoms padedant įsivaizduoti kaip atrodė protėviai. Matant tokius portretus – skulptūrinius ir fotografijas – gilinamos žinios apie praeities išvaizdos kultūrą, apeigas, kadaise būtą požiūrį į mirusįjį asmenį, kilmingumą arba profesiją. Gyvi buvę asmenys portretuoti vilkintys tautinius kostiumus, uniformas, su visuomeninio statuso pasižymėjimo ženklais, netgi užsiimantys mėgiama laisvalaikio veikla. Laidos svečių atsakymai į su tema susijusius klausimus – ne tik išskirtinai įdomūs, informatyvūs, bet ir išties stebinantys… Be kita ko laidoje aptariamas patirtos netekties traumos poveikis, gedėjimo proceso ir ilgesio santykis, pagalbos gyviesiems poreikis. Kaip tikimasi išsaugoti atminimą žmogui mirus? Koks svarbus veiksnys lemia meno kūrinio ilgalaikiškumą? Ar ant paminklo pritvirtinta fotografija – praeityje „uždaryta” būtis? Be atsakymų į šiuos klausimus išgirsite, kokias išvadas formuluoja kapinėse besilankantis istorikas. Pokalbio pabaigoje dalijamasi žiniomis apie fotografiją, vadinamą „post-mortem” - su gyvaisiais fotografuotus, dar nepalaidotus, mirusiuosius.
Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Laidoje kartu su UAB „Laboratoires Didier“ direktore ponia Džeirana Lubyte, išsiaiškinus, kokia bendrovės pavadinimo kilmė, aptariama tema, skirta rankų ir kojų nagų priežiūrai, kuri laikytina vienu iš svarbiausiųjų kūno estetizavimo proceso dalių. Laidoje prisimenamos ne tik mus pasiekusios legendos, bet ir tikrovės istorija, pateikiama nagų dizaino samprata. Nuoširdaus pokalbio metu laidos viešnia atsako į daugelį neįprastų klausimų, vienas iš kurių šis: kaip reikėtų suprasti nagų priežiūros meno svarbą? Kodėl visais laikais, pradedant antikos laikų Babilonu, o gal dar ankstesniais, žmonės rūpinosi rankų ir kojų nagų priežiūra, juos puoselėjo ir puošė? Pasak pašnekovės, rankos – tarsi žmogaus „vizitinės kortelės“ atitikmuo. Be kita ko, išgirsite komentarus apie tai, koks meistrų-profesionalų santykis su paslaugų užsakovais, kokių patarimų pastarieji gali tikėtis iš meistrų, kurie manikiūro meistrystės ir meno mokosi specialiai įsteigtoje akademijoje. Sužinosite, ar „žvaigždžių“ rankų priežiūra ypatinga, taip pat, ar ši priežiūra tapo save gerbiančių vyrų įpročiu, kaip dailinti nagus patiems. Laidos pabaigoje, išgirdusi jai užduoto klausimo formuluotę, viešnia labai apsidžiaugė – ji sulaukė progos papasakoti apie ilgiausių nagų konkursus.
Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Daugeliui sunku atsakyti į klausimą: kas iš tikrųjų yra koralas – augalas ar gyvūnas? Juvelyrikos meistrai juos įvardija „koralų brangakmeniais“...Ar tiesa, kad koralais XVIII-XIX amžiais Lietuvos moterys mėgdavusios puoštis labiau nei gintarais, koralus labiau vertindavusios? Kokiais keliais koralai pasiekdavo Lietuvą? Studijos viešnia, aukšto profesionalumo gemologė ponia Alma Dūdienė, remdamasi autoritetingų mokslininkių-archeologių įžvalgomis, atskleidžia įdomių istorinių faktų. Pašnekovė, be kita ko, primena koralų amžių, gyvenimo trukmę, jų vertingumą juvelyrikos pramonėje ir rinkose. Išgirsite apie padirbinius, apie tai, kaip juos atskirti nuo tikrų koralų ir, žinoma, bus prisiminta su jais siejama, graikų poetui Homerui priskiriama, legenda apie pavojingą gražuolę Medūzą… Iš pokalbio paaiškės, kokia koralų gydomosios galios kilmė, kokios jų simbolinės reikšmės, ar išties jie atgimsta, taip pat kokios aplinkybės sąlygojo Australijos koralinio rifo atgimimą.
Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Laida pradedama ieškant atsakymo į klausimą, ar prasminga kalbėti apie apdarų reikšmių, taip pat ir įžodinimo sistemą, kuri šiandien galėtų būti taikoma mados fenomenui, ar bent jau įžiūrima jo globalioje raiškoje? Girdima nuomonė, kad išvaizdos mados (arba mada) – globalus, visuotinis reiškinys. Kodėl daroma išvada, sprendžiama ir konstatuojama, kad dabar mada - globali? Kultūros tyrinėtojai, kostiumo istorikai vis dažniau pripažįsta, kad pasaulyje įsivyravo vestimentarinis chaosas, taigi – įvairovė globali, visaapimanti, neturinti sistemai būdingų savybių. Laidos viešnia, neseniai mados industrijos mokslus K.Simonavičiaus universitete baigusi jaunosios kartos atstovė Andrė Marija Jonaitytė, įvardija svarbiausius išvaizdos madų (mados) fenomeno globalumo požymius, pateikdama pavyzdžius, atkreipia dėmesį į tai, kad visų pasaulio žemynų moterys nori būti panašios į…„vieną”, o pasaulio fabrikuose gaminamų prekių pasiekiamumas – aptariamo globalumo įrodymas. Kokie veiksniai skatina globalumą, kokios jų poveikio pasekmės ir su kokiu jausmu šis reiškinys siejamas? Atsakymus į šiuos ir kitus temos klausimus išgirsite tik šioje laidoje.
Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Laidos pokalbis pradedamas pratarme, kurioje be kita ko aiškinama, kad individų elgesys – naudojimasis daiktiškaisiais atributais, siejamas su jų prisistatymu kitiems individams, tėra tik trumpalaikis įspūdžio apie savo daiktiškąją tapatybę sudarymas, kuris gali būti suprastas daugiaprasmiškai. Kas tas „paslaptingasis Aš“? Pasak laidos viešnios, profesorės, dailininkės scenografės, fundamentalaus vadovėlio „Kostiumo istorija“ autorės, ponios Virginijos Idzelytės-Dautartienės, „jis“ visuomet buvo, kito, įgaudavo naujas formas, bet prisistatymas priklauso nuo prisistatančiojo intelekto ir nuo tikslo, kuriuo siekiama sudaryti tam tikrą įspūdį. Profesorė konstatuoja, kad pasitelkiant kūrybingumą, [asmens] įvaizdis buvo kuriamas atsižvelgiant į laikmetį, jame galiojančias sampratas ir priimtinas išraiškas. Pavyzdžiu pasirenkamas Renesansas - Atgimimo epocha, kurioje įvyko radiklaus grožio kriterijų virsmas. Ar individo išskirtinumas gali būti tapatinamas su paslaptingumu? Koks istorijos ir kostiumo [rūbų derinio], kurį pašnekovė įvardija esant meno dalimi, santykis? Pokalbyje prisiminta Didžioji Prancūzų revoliucija, Napoleonas ir...išvaizdos kultūra, atitikusi laikmečio siekius, žmonių mentalitetą. Sužinosite, ką, vilkėdama kelnes ir fraką, siekė deklaruoti Žorž Sand, o pokalbio pabaigoje - kodėl neatsigręšime į antikinius laikus.
Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Uniformos vilkėjimas sietinas su ją vilkinčio individo, asmens aukšta morale, nepriekaištinga disciplina ir lojalumu atstovaujant visuomenei, jos grupei. Didelės uniformų įvairovės pamatas – inidividų mentalitetų bei sielų bendrystės būtinumo daiktiškasis įgyvendinimas, jų sąmoningumo, dvasingumo ir saugumo užtikrinimas, taikant labai aiškaus atpažįstamumo grafinius simbolius - ženklus, spalvyną, uniforminę kompoziciją sudarančių drabužių figūras. Laidos svečias, kūrėjas-stilistas Giedrius Paulauskas sako, kad uniforma sukuria tam tikrą vaizdinį, tarsi įrėmina žmogų, įpareigoja elgesiui, manieroms, o todėl ir žavi…Jis patvirtina, kad ėmęsis kilnios misijos - rekonstruoti, atkurti kovotojų už mūsų Tėvynės Lietuvos laisvę - partizanų uniformas, kiek įmanoma stengėsi vengti imaginacinės traktuotės, taigi įsivaizduojamojo požiūrio, todėl, atsisakydamas interpretavimo, rinkosi dokumentinį atkūrimo būdą. Kruopštų tyrėjo-rekonstruotojo darbą, kėlusį pasididžiavimo ir žavėjimosi jausmus, laidos svečias įvardiją esant jo padėka, paminklu žuvusiems už Tėvynės laisvę, kurį “statė” su dideliu atsakingumu.

Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas

Laidoje kartu su žinomais grožio industrijos atstovais, ponais Austėja Jablonskyte ir Kęstučiu Rimdžiumi, tęsiamas ankstenėje laidoje pradėtas pokalbis apie asmeninį įvaizdį. Aiškinamasi, kaip siektina „savojo stiliaus“, jeigu asmeniniam stilingumui kaip fenomenui būdingas beveik amžinas stabilumas, o individuali išvaizdos stilistika kinta, gali būti keičiama. Kaip reikėtų suprasti asmens išskirtinumą ir savitumą? Kodėl įgimtas stilingumas dažnai suprantamas kaip keistuoliškumas? Koks „Aš - tikrasis“? Be kita ko svarstoma, ar savivaizdį įmanoma paversti įvaizdžiu, kaip tenkinami grožio paslaugų užsakovų norai ir vizijos, kokie jų, su savivaizdžiu susiję, lūkesčiai bei kokie veiksniai lemia geriausią rezultatą, neužmirštant profesionalo patirties ir atviro bendravimo reikšmės. Iš pokalbio sužinosime, kur ieškoma kūrybinio įkvėpimo. Stilistai sako: nebijokite eksperimentuoti ir suklysti, nors mūsų visuomenė nusiteikusi prieš eksperimentus, ji vis dar „atsargi“...

Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas