„Senovėje žmogus buvo pratinamas prisijaukinti mirtį. Šiandien mūsų žiniasklaidoje labai daug žinučių apie žmogžudystes, savižudybes, garsių žmonių mirtis, tačiau tai nepriverčia žmogaus galvoti apie savo paties išėjimą“, – sako kultūros istorikas Mindaugas Paknys, tyrinėjęs mirties sampratą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Gimimas ir mirtis yra du neišvengiami ir vienintelį kartą žmogaus gyvenime nutinkantys įvykiai. Jeigu gimimą visi švenčiame ir dalinamės džiaugsmu, tai mintis apie mirtį stengiamės stumti kuo toliau ir negalvoti apie šią paskutinę akimirką. Tačiau XVI–XVII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mirtis buvo tokia pat reikšminga, siejama su daugybe ritualų, žmonės buvo pratinami ją prisiminti kiekvieną dieną ir deramai pasiruošti. Gerosios mirties vadovėliai žmones mokė, kaip gyventi, kaip pasiruošti išėjimui. Kaip mirtis buvo suvokiama LDK, ar buvo mirties baimė, kokia turėjo būti žmogaus laikysena mirties akivaizdoje? Vėlinių dieną apie tai kalbėsimės su kultūros istoriku Mindaugu Pakniu, parašiusiu knygą „Mirtis LDK kultūroje XVI–XVII a.“.