„Pas mus valstybėje yra daug to gražaus fasado, o turinio, deja, tikrai būna labai nedaug. Arba visai nebūna“, – sako Nadiežda Matušova, 64-erių zarasiškė, geografijos mokytoja, su nerimu stebinti, kur link eina mūsų švietimas.

„Mama telefone, tėtis telefone, vaikas ten kokių penkerių metų kažkur atsilikęs eina vienas. Man taip liūdna būna – nėra to bendravimo“, – santykius šeimoje aptaria pedagogė.

Nadiežda dar ne pensininkė, bet vadovauja Zarasų Trečiojo amžiaus universitetui, kurį pati su bendraminčiais prieš 10 metų ir įkūrė.

„Svarbiausia, kad žmogus neužsidarytų savyje su savo problemomis, kad jis galėtų pasišnekėti. Labai noriu ir tokį tikslą turiu, kad kuo daugiau žmonių, ypač vyresnių žmonių, Zarasuose šypsotųsi“, – pasakoja.

Nadiežda taip nori, kad kuo daugiau žmonių šypsotųsi, jog pati kartais savo asmenines problemas palieka nuošaly. Štai pavyzdys. Būtina keisti Narieždos kelio sąnarį, bet eilėje sąnario ir operacijos jai tenka laukti dvejus su puse metų. Gal ir nieko tokio, bet skausmas taip stiprėjo, kad moteris tiesiog neturėjo kito pasirinkimo – susimokėjo 3 tūkst. eurų.

„Dar, atrodo, toks amžius, kai dar nesiruošiu keliauti į dausas. Negalėjau laukti, kadangi man jau buvo toks skausmas, kad negalėjau laukti“, – sako Zarasų Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Nadiežda Matušova.

Ved. Edvardas Kubilius.