Už Vilniaus

„Gydytojas netikėjo, kad išgyvensiu. Sakė, kad aš buvau kaip dideliame gaisre, kuriame turėjau sudegti“, – sako Vaida Pupalaigienė, kraštovaizdžio ir apželdinimo specialistė iš Žaslių, kuri prieš ketverius metus nemirė, kai ją ištiko aneurizma – trūkus kraujagyslei į smegenis išsiliejo kraujas.

„Aš pradėjau mąstyti ilgiau, greitai nepriimu informacijos – reikia pagalvoti. Tuomet man buvo 43-eji. Iki tol visur manęs buvo pilna“, – prisimena.

Šiandien Vaida jaučiasi šiek tiek geriau. Džiaugiasi, kad po 5 operacijų vėl pamažu pradeda valdyti kairę ranką, dėlioja ateities planus.

Bet vis dar su liūdesiu prisimena 2024-ųjų spalį, kai iš Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros gavo laišką, kuris pranešė, kad ji, nors ir nevaldo vienos rankos, staiga tampa 100 proc. darbinga.

„Sukėlė tokį šoką. Netikėjau, kad taip gali pasielgti valstybė, nuskambėjo absurdiškai. Dėkoju Dievui, kad nors šeima buvo šalia ir galima buvo į ką atsiremti, nes kitu atveju – arba prie konteinerių, arba socialinės globos namai. Išeitis jau būtų buvusi tokia“, – sako Vaida.

Ved. Edvardas Kubilius

„Ji – mano išsigelbėjimas“, – sako 65-erių Romas Stulgys, Raseinių rajono gyventojas, kuris visur, kur jam reikia, keliauja nedidele trirate mašinyte su kabina.

„Negreit ji važiuoja – apie 30 km/val. Nuvažiuoju ir į Kelmę, ir į Jurbarką“, – pasakoja.

Romo gyvenimas pasikeitė prieš 12 metų, kai jis, šokdamas iš malkomis pakrautos priekabos, susilaužė koją. Susigadino sąnarį taip, kad prieš metus jo koją išvis teko amputuoti.

„Sesers sūnus Raseiniuose turi mažesnį tokį elektrinį triratuką. Susimainom, įleidžia į parduotuvę, tai aš apsiperku“, – sako Romas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mes dar prieš prasidedant karui Ukrainoje sakėme – kažkas negerai su mūsų mąstymu, su mūsų gyvenimo būdu, su visais tais dalykais ir politikoje“, – sako menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai, gyvenantys ir kuriantys vienkiemyje Kretingos rajone netoli Darbėnų.

„Mes nedejuojame – čia nuo požiūrio priklauso. Lietuva negyveno niekad taip gerai, kaip mes dabar kad gyvename“, – atkerta.

Rasa ir Gediminas Staškauskai kuria iš akmens, medžio ir keramikos, jų kūriniai išsibarstę po visą pasaulį.

„Ir Amerikoje, ir Grenlandijoje, ir Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje yra. Labai, labai daug kur yra – jau net negali suskaičiuoti“, – patys stebisi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kaži, ar ką pakeis. Dabar vaikui reikia kompiuterių geriausių, telefonų geriausių. Jeigu mergaitė nuėjo į mokyklą su pigia kuprine, iš jos juokiasi. Jeigu jos ne firminiai džinsai, irgi ašarų pakalnė. Nu va čia ir skirtumas yra“, – aiškina Sigita ir Antanas Vaitiekūnai, senjorai iš Girkalnio, patys užauginę 3 vaikus ir jau turintys 3 anūkus.

Vaitiekūnai vis dar su nostalgija prisimena vos už 3 km esantį vienkiemį, kuriame gyveno beveik 40 metų ir kur vaikus užaugino.

„Kai nuvažiuoji, tau kitaip ir tas oras kvepia. Vienkiemį seniai pardavėme – prieš 10 metų. Gaila. Buvo labai gaila. Iš pradžių važiuojant taip žvilgsnis į anuos namus krypdavo, kol atpratom“, – pasakoja.

Sigitą, kuriai 66-eri, ir Antaną, kuriam 70 metų, muzika lydi nuo pat vaikystės. Abu jie beveik 30 metų grojo Girkalnio kapeloje „Gojus“, kurios jau nebėra, yra garsiosios Respublikinės liaudiškos muzikos kapelų šventės „Girkalnio Griežynė“ vieni pradininkų.

Sigitai per gyvenimą su Antanu teko išmokti ir būgną mušti, ir kontrabosu griežti, nes tiesiog nebuvo kam groti.

„Mandriai aš ten labai jau nepagrodavau, kaip kiti ten tie pergrojimai visokie. O paprastai – bumci, bumci. Tai kas ten? Nieko nėr“, – juokiasi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Laiminga, taip, nes Lietuvoje gyvenu – turiu savo šeimą, turiu savo aplinką, džiaugiuosi tuo, ką darau. Bet ta laimė ir yra, kurią aš susikūriau. Jei žiūrėtume į sąlygas, na, nėra gal viskas taip gražu ir laiminga toje Lietuvoje. Tačiau viskas mūsų rankose“, – sako 33-ejų Vaiva Bukauskienė, užaugusi Panevėžyje, studijavusi Kaune ir prieš dešimtmetį atsikrausčiusi į Raseinių rajoną.

Vaiva organizuoja kultūros renginius, vadovauja Girkalnio bendruomenei ir dirba gerai vertinamoje profesinėje Raseinių technologijos ir verslo mokykloje. Dirba saugos inžiniere.

„Kaip specialistė, turėčiau sakyti, kad neturėtume baimintis, turėtume turėti planą. Bet jei iš žmogiškosios pusės galvočiau, mes tikrai atsiliekame. Mes tik dabar kuriame teorinius planus, bandome gyventojams įteikti praktinius veiksmus, ką jie turėtų daryti, bet tų praktinių mokymų mums trūksta“, – aiškina.

Vaiva su vyru susipažino Kaune. Su savo dviem berniukais gyvena vienkiemyje, nors ieškojo buto Raseiniuose ir niekada apie gyvenimą kaime pagalvojusi nebuvo.

„Tiesiog banko darbuotoja pasiūlė paties banko parduodamą namą. Kadangi vyras medžiotojas, tai nuvykus apžiūrėti aš jau mačiau meilę jo akyse iš pirmo žvilgsnio. Ir supratau, kad turbūt čia reikės pradėti kurti savo ir savo vaikų gyvenimą“, – pasakoja.

Ved. Edvardas Kubilius

„Blogai. Labai blogai“, – pasakoja Kaimų bendruomenės „Girkalnis“ pirmininkė Vaiva Bukauskienė, kaip jaučiasi, kai dėl audros teko atidėti renginį, kuriam kruopščiai ruošėsi visus metus. Tradicinėje jau 22-ojoje Respublikinėje liaudiškos muzikos šventėje „Girkalnio Griežynė“ turėjo dalyvauti 11 kapelų iš įvairių Lietuvos kampelių, vakare buvo suplanuotas dar 3 popmuzikos grupių koncertas.

„Kai kapelos ėmė skambinti ir sakyti, kad dėl tokio oro neatvažiuos, supratome, kad šventę reikia perkelti”, – sako pirmininkė.

Maitinti šimtus šventės dalyvių buvo pasiruošusi vos už 7 kilometrų esanti Pramedžiavos kaimelio bendruomenė – žmonės jau iš vakaro buvo 9 kibirus bulvių priskutę, į mašinas katilus ir krosnis sukrovę.

„Gaila labiausiai bulvių, nes jų neišlaikysi. Vyrai išvažiavo rinkti palapinių, grįš pietų, blynų išsikepėm. Bet va muzikantai užvažiavo“, – pasakoja Rasa Rūkštelienė.

O kadangi šventės nėra, bet bulvių – per akis, tai tą patį šeštadienį renginį organizavę žmonės susibūrė Pramedžiavos bendruomenės namuose ir bent jau dalį nuskustų bulvių suvalgė, grojant „Girkalnio Griežynėje“ turėjusiai koncertuoti „Pramedžiavos vyrų“ kapelai.

„Mes kitaip negalime. Mes turime kažkaip sueiti, pasibūti“, – aiškina kapelos „Pramedžiavos vyrai“ vadovas Albinas Andriuška.

Ved. Edvardas Kubilius

„Bijojau, kad gali numušti ūpą“, – sako 47-erių statybų meistras iš Viekšnių Vilmantas Lukauskas, 2 kartus savo šeimai nupirkęs namus nepasitaręs su žmona.

Vilmantas labai norėtų padėti restauruoti Viekšnių bažnyčią, nes pats vaikystėje su broliu daug metų joje patarnaudavo per mišias.

„Mama tiek negaudavo atlyginimo, kiek mes gaudavome iš klebono. Daugiausia per dieną man klebonas yra 100 rublių davęs, kai mamos visa alga būdavo 80 rublių“, – prisimena.

Kai užaugo, Vilmantas, kaip pats sako, iš pradžių pilstė alų, tada išvyko į užsienį prie statybų padirbėti. Nors jų nemėgo, taip nutiko, kad vien Norvegijoje namus statė ar tvarkė 11 metų. Į Lietuvą grįžo prieš 12 metų ir čia labai sėkmingai toliau stato medinius namus.

Tiesa, problema su darbuotojais – jų nelabai yra, o, jei ir randa, jie ne itin noriai dirba.

„Dengėme stogą. Aš ant stogo. Man atneša skardos lapą. Sakau, gi stogą braižai, ar tau sunku pakelt? O jis sako – jei nepatinka, galiu išeiti. Ir ką jam gali pasakyt? Atrodo, kad nori tik dieną prastumti ir pinigus gauti“, – piktinasi.

Ved. Edvardas Kubilius

Už „Aš pats negaliu patikėti, kad per tiek metų surinkau tokią kolekciją. Tai yra labai brangus hobis. Jei reikėtų šiandien rinktis, tikriausiai nebepradėčiau.“, – sako 47-erių Vytautas Faberas iš Akmenės, aviacijos entuziastas, sukaupęs vieną solidžiausių kolekcijų, pasakojančių Lietuvos aviacijos istoriją.

Vytautas svajoja Akmenėje įkurto aviacijos muziejų – eksponatų turi užtektinai, reikia tik patalpų.

„Gal, sakau, užaugs nauja karta, kuri susidomės aviacija. Nes dabar labai mažai jaunimo žino, kas yra Antanas Gustaitis“, – svarsto.

Vytautas aviacija domisi nuo vaikystės, bet jau taip rimtai kolekcionuoja 16 metų.

„Matot, aš užaugau prie Akmenės aerodromo. Leisdavosi man palei stogą tie lėktuvai, sklandytuvai, parašiutiskai. Aviacija man yra viskas“, – pasakoja.

Vytauto gyvenimas jau 20 metų driekiasi tarp Lietuvos ir Norvegijos. Jis jau norėtų grįžti į Lietuvą, bet nelabai gali – onkologinę ligą gydosi Norvegijoje, kadangi ten daug metų mokėjo mokesčius.

„Viskas, mano gyvenimas jau kaip ir surištas su Norvegija. Ten ir gydytis tenka“, – sako Vytautas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Manęs klausia – o kas tu toks būsi? Sakau, šitos didelės valstybės mažas viršininkas. Iš tikrųjų – pakelkite tą valstybę, taigi iki Šiaulių turbūt būtų eilė žmonių“, – sako Albertas Jasaitis, Kelmės rajono Šaukėnų miestelio kapines prižiūrintis daugiau kaip 30 metų. Per šį laiką prie Alberto akių palaidota apie 2 tūkst. žmonių, daugelį jų Albertas pats pažinojo.

„Mano senelio brolis yra irgi palaidotas, va, per vidurį, o dvi žmonos – iš kraštų. Čia man vienas davatka aiškino, kad čia yra grupinis seksas“, – juokiasi.

Albertas kapinėse daro viską, ką reikia, darbo valandų neturi, dažnai pats stebi, kaip duobkasiai kasa kapavietę, nes svarbu užtikrinti tvarką.

„Man 3 val. nakties duobkasiai paskambino, kad rytą renkasi kasti duobę. Matot, kapinėse čia – ne balius. Čia konkrečios datos nepasakysi, kad aš mirsiu tada ir tada. Stengiuosi ateiti. O kokia čia problema?” – pats stebisi.

Albertas sako, kad daugėja žmonių, kurie sutinka būti kremuojami. Tačiau yra ir tokių, kurie paminklą sau pasistato dar būdami gyvi.

„Oi, rupūže, sako, tie vaikai dar pinigus pragers, reikia susitvarkyti… Ir paminklus pasistato“, – pasakoja.

Skaudžiausia Albertui, kai tenka laidoti jaunus žmones.

„Pvz., jeigu aš sulaukčiau 100 metų, per mano laidotuves estradinis galėtų groti. O kai laidojame jaunus žmones, va, tada tai baisu“, – kalba.

Ved. Edvardas Kubilius

„Afganistanas, Vietnamas, Mianmaras – čia yra akmenų rinka. Yra įstatymų niuansų. Ne viską galima parduoti, sprogdinti. Čia yra nemaža kaina“, – pasakoja Darija Vaičiuvienė, menininkė iš Akmenės, kurianti visokius papuošalus iš akmens ir odos. Darija yra viena iš maždaug 20 Akmenės rajone kuriančių tautodailininkų.

Dar viena tautodailininkė – Simona Bijanskienė, irgi akmeniškė, užsiimanti karpiniais ir iš rugio šiaudų pinanti nuo paauglystės.

„Rugio šiaudas ilgiausias ir tvirčiausiais, bet šiandien rugių gauti yra labai sudėtinga. Nebe taip, kaip senais laikais, – pievose pasiskinti ir turėti. Kai gauname, visi pynėjai džiaugiamės“, – sako Simona.

Akmenės tautodailininkams vadovauja Vilija Narutavičienė, pati viską kurianti iš vilnos, pvz., juodai baltus paveikslus.

„Labai norėtume, kad jungtųsi jaunimas ir tęstų tradicijas, kurios jau praktiškai nyksta… Dauguma tautodailininkų dabar yra vyresni nei 60 metų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jaunoji karta buvo pamiršta“, – guodžiasi Vilija.

Ved. Edvardas Kubilius