„Ne, visiškai nebijau senatvės. Darbas su senais žmonėmis žavus tuo, kad suvoki, jog ta senatvė tiesiog yra gyvenimo tarpsnis popieriuje“, – sako 39-erių socialinė darbuotoja Simona Milunienė, kuri su Šiaulių miesto savivaldybės Globos namuose gyvenančiais senjorais dirba jau beveik 10 metų.

„Yra toks labai geras senas posakis – kur yra moteris, ten visada bus intrigų. Mūsų bendruomenėje mažoji dalis yra vyrų. Jeigu kuri nors moteris nusižiūri, įsimyli vieną vyrą, tai kartais vyksta širdies dramos“, – šypsosi.

Nors dalis vyresnio amžiaus žmonių daro viską, kad tik nepatektų į globos namus, Simona atkreipia dėmesį į kitą medalio pusę – kai kurių senjorų gyvenimo sąlygos namie tokios blogos, kad džiaugiasi, jog jie pagaliau pateko į globos namus.

„Atsitinka taip, kad pas mus atvykę žmonės pirmosiomis dienomis niekaip negali priprasti, kas tai yra tualetas, kas tai yra šiltas vanduo arba tiesiog iš krano bėgantis vanduo. Šokas kartais žmogų ištinka, kai jis suvokia, kad dienos metu net keletą kartų galės valgyti šiltą maistą, ir tas keletą kartų jam yra kaip kažkoks stebuklas, nes duonos kepalas, ten kažkokios pigiausios dešros gabalėlis kai kuriems iš jų būdavo savaitės meniu. Tenka mokyti žmogų apsikabinti. Pirmus kartus apsikabinus, žinokit, bėgdavo kaip nuplikytas gyvulys. Jam būdavo visiškai svetimas žmogaus artumas, rūpestis“, – pasakoja Simona.

Ved. Edvardas Kubilius.

„Netikėjome, kad taip bus. Čia gera gyventi, darbuotojai – kaip giminės“, – sako trys Šiaulių miesto savivaldybės Globos namų gyventojos – 71-erių Janina Adomavičienė, 88-erių Stefa Juškevičienė ir 91-erių Marijona Alasauskaitė.

„Visa laimė, kad yra tokie namai. Būtų labai blogai, jei jų nebūtų“, – pasakoja moterys.

Janina ir Stefa globos namuose atsidūrė po insulto, o 91-erių Marijona – dėl senatvės, nebegirdi, todėl sunkiai savimi gali pasirūpinti.

Ved. Edvardas Kubilius

„Dirbu darbą nuo 8 iki 17 val. Esu normalus žmogus“, – sako 42-ejų Rolandas Kriugžda iš Kaišiadorių.

Rolando gyvenimas smarkiai ėmė keistis prieš 6-erius metus, Lietuvai panirus į pirmąjį Covid-19 karantiną. Tuomet jis pėstute perėjo Lietuvą, netrukus ją perplaukė baidare, tada darkart perėjo pėstute ir dar pervažiavo dviračiu.

„Turi būti visur harmonija. Nesu aš nei ten koks nors žaliavalgis… Aš valgau, ką noriu ir ko man tuo metu reikia. Tai tiesiog paprastas gyvenimas, tik truputėlį gal aktyvumo daugiau“, – aiškina.

Šiandien Rolandas be savo asmeninių iššūkių organizuoja labai daug kokybiškų žygių, kurie padeda geriau pažinti Lietuvą ir kuriuos vis labiau mėgsta žmonės.

„Žinokit, per trejus metus gal ir buvo koks vienas kitas, kuris rūkė“, – juokiasi Rolandas, paklaustas, ar daug žygeivių įsideda buteliuką ar užsirūko.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tobula. Čia gyventi gera. Puikūs kaimynai. Jei pasibaigia pienas, niekas nelekia į parduotuvę – lekiam pas kaimynus. Vienas iš reikalavimų buvo – kad nebūtų tvorų tarp sklypų. Tai mes pasirinkome geriau apsitverti visą gyvenvietę, negu nuo kaimyno pasistatyti kažkokią tai dvimetrinę tvorą“, – sako Verkšionių kaimo gyventojai.

Verkšionys – tai prieš 20 metų laukuose nuo nulio pastatytas kaimas, kuriame šiandien – apie 45 gyvenamuosius namus.

Kaimas yra maždaug 50 km nuo Vilniaus, netoli Vievio, Neries regioniniame parke. Daugelis šio kaimo gyventojų dirba ir mokosi Vilniuje ir į sostinę važiuoja kasdien.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kadangi čia ilgą laiką gyvenęs ir dirbęs, tas ryšys… kažkaip aš jo nepaleidžiu. Man miela su tais žmonėmis susitikti“, – sako 59-erių muzikos mokytojas ir muzikantas Gediminas Ožalinskas.

Gediminas jau 25-erius metus gyvena ir dirba Vilniuje, bet labai dažnai važiuoja į Molėtus, nes šio miesto kultūros centre dirba meno vadovu, organizuoja renginius, groja viename kolektyve.

„Nesu tas planuotojas, kuris išvažiuoja anksčiau, bet kažkaip bandau tą laiką kompensuoti atsisėdęs į automobilį. Vėlgi aš prižiūriu savo automobilį. Jei ateina žiema, būtinos yra geros padangos“, – juokiasi.

Vilniuje Gediminas muzikos mokytoju dirba Barboros Radvilaitės progimnazijoje Naujojoje Vilnioje. Pedagogas pabrėžia, kad bent jau šioje mokykloje didesnių problemų dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais nekyla, dėkingas ir jo dėstomas dalykas.

„Gali viską su tuo vaikučiu nuveikti kuo puikiausiai. Manyčiau, kad tiems specialiųjų poreikių vaikams muzikos dar labiau reikia“, – svarsto.

Nors ir gyvena didmiestyje, Gediminas su šeima, kurioje – 4 dukros ir 2 šunys, ramybės ieško sodyboje Molėtų rajone.

„Norėtųsi ramesnio gyvenimo – vis tiek galvoji apie tą pensiją. Tikrai būtų gerai gyventi kažkur ramiau. Patinka kažką auginti – tas auginimas man kaip stebuklas kažkoks. Smagu medį supjauti, smagu krosnį užkurti. Daug džiaugsmo“, – pasakoja.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kaip gali mokytoją mušti per pamoką? Jokiu būdu neičiau dabar dirbti į mokyklą – palaida bala kažkokia yra“, – sako Vidutė ir Jonas Vaičaičiai, Raseinių rajono gyventojai iš Pramedžiavos kaimo. Vidutė daugybę metų dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o Jonas – kūno kultūros ir istorijos mokytoju.

„Labai apkrauti yra mokytojai nereikalingais darbais. O čia, vaikeli, įsivertink save. Nu kam tai reikalinga? Aš pats jaučiu, kaip aš dirbu“, – piktinasi Jonas.

77-erių Vidutė ir 85-erių Jonas pensijoje jau apie 20 metų, bet rankų sudėję nesėdi – aktyviai lanko Trečiojo amžiaus universitetą Raseiniuose, įsitraukia į vietos bendruomenės gyvenimą.

„Kai ėjome į pensiją, galvojome – baisu, o, Jėzau! Paskui jau visai nieko. Kad gerai pensijoje – žinojau, bet kad taip gerai, tai nežinojau“, – juokiasi Vidutė.

Vidutė ir Jonas aktyviai stebi ir Lietuvos aktualijas.

„Baisu. Bloga ta koalicija jiems išėjo… Premjerė Inga Ruginienė šiaip protinga, veikli tokia, bet baisus laikas jai pasitaikė“, – piktinasi pedagogai.

Ved. Edvardas Kubilius

Deividas Panovas jau 4 metus Kalėdų laikotarpiu aktyviai važinėja po Lietuvą ir traukinuku vežioja žmones. Deividas turi 4 mažus traukinukus ir vieną didesnį traukinuką, kuriame gali tilpti apie 50 žmonių. Deivido traukinukai – išskirtiniai. Juos galima surinkti ir išrinkti per 20 minučių.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kiti sustoja nusipaveiksluoti su karvėmis. Taip, sustoja autostradoje, įjungia avarinį. Čia tokias turėjau labai gražias dideles baltas karves“, – sako 63-ejų Audronis Prialgauskas, Raseinių rajono ūkininkas, daug metų gyvenantis prie pat automagistralės.

Audronis džiaugiasi, kad visai neseniai kelininkai pastatė tvorą, kuri jo karvėms neleidžia išbėgti į pagrindinį mūsų šalies kelią.

„Kol nebuvo tvorų, tai naktimis čia keldavausi žiūrėti, ar gyvuliai nepabėgo į magistralę. Vieną kartą atsikėliau, žiūriu, kad 10 karvių ant magistralės“, – prisimena.

Audronis sako prie nuolatinio triukšmo, sklindančio nuo autostrados, jau pripratęs. Tiesa, pastebi, kad metuose yra viena naktis, kai autostrada prie jo namų – visiškai tuščia.

„Per Naujuosius metus. Tada tai būna ramybė. Per metus vieną kartą būna ramybė. O per Kūčias važiuoja“, – juokiasi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tikrai netikėjome. Galvojome, kad būsime 6 muzikantai ir kokie 4 žmogučiai“, – juokiasi Rimutė Bakutienė, Raseinių rajono Pramedžiavos kaimų bendruomenės pirmininkė.

Rimutė prieš gerą mėnesį su bendraminčiais savo kaime pradėjo organizuoti suaugusiųjų šokių vakarus. Šokiai vyksta kiekvieną šeštadienį, žmonės vos telpa į bendruomenės namus. Yra tokių, kurie tam, kad pašoktų, važiuoja iš kitų rajonų – net 100 kilometrų.

„Pagyvenusiems žmonėms važiuoti tokį atstumą tamsiu paros metu, galvočiau, tikrai nėra normalu. Turėtų kiekviena to rajono bendruomenė pagalvoti, kaip kaimo žmogui nebūti vienišam, nebūti liūdnam“, – aiškina Rimutė.

Raseiniškis Algis su žmona irgi labai mėgsta šokti. Pašokti važiuoja ir į Kelmę, ir į Tauragę, tačiau geriausia jam čia, Pramedžiavoje, nes galima ne tik šokti, bet ir pasivaišinti.

„Čia geriausia. Kitur vaišės vyksta bagažinėje. O čia prie stalo – kultūringai, šiltai. Labai tvarkingai čia“, – sako Algis.

Vaišės ant stalo iš dangaus nenukrenta. Šiek tiek tų vaišių parūpina kaimo bendruomenė iš savo kišenės, atvykę svečiai jų irgi atsiveža. Tačiau žadą atima per šokius bendruomenės namuose staiga sklindantis karštų pyragaičių kvapas – jas orkaitėje kepa vietos gyventoja Aldona Vaičienė.

„Negaila man šeštadienio vakarų. Smagu, kad žmonės susirenka. Smagu, kad kažkam gera”, – sako Aldona.

Ved. Edvardas Kubilius

„Vaistų pasaulis žavus tuo, kad tikrai gali padėti žmogui. Kad ir pabūti su tuo žmogumi tas kelias minutes. Tai tikrai būna pagalba“, – sako Džena Melkūnienė, vaistininkė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vaistinėje dirbanti praktiškai nuo pat jos įkūrimo – jau daugiau kaip 30 metų.

Ši – viena iš nedaugelio Lietuvos vaistinių, kuri ne tik parduoda, bet ir gamina gydytojų specialiai konkrečiam žmogui paskirtą vaistą.

Džena vaistinės priimamajame aptarnauja žmones ir su jais bendrauja kasdien.

„Dažniausiai tie su kategoriškomis nuomonėmis ateina pirkti vaistų, kurie yra receptiniai. Dažniausias būna prašymas tuomet, kai skausmai ištinka“, – pasakoja Džena.

Kiti du vaistininkai – Onutė Laužonienė ir Vytautas Bernatonis – laboratorijoje nuo ryto iki vakaro gamina vaistus. Šįkart sveria miltelius ir juos rankomis pakuoja į popierėlius. Vienas popierėlis – viena dozė.

„Miltelius pakuojame rankomis. Kol kas ir pas mus nėra tokio aparato, kuris pats dozuotų miltelius. Kai pripranti, nėra sunku, užtat ligoniui yra patogu“, – aiškina vaistininkai Onutė ir Vytautas.

Kita vaistininkė – Lina Rimdeikienė – skaičiuoja galutinę pagaminto vaisto kainą.

„Metai laiko – žaliavų kainos nelabai keičiasi taip sparčiai, kaip fabrikinių vaistų ar maisto papildų“, – sako Lina, Ekstemporalios gamybos vadovė.

Ved. Edvardas Kubilius