„Jaučiuosi pavargęs, bet ne šakės. Jaučiuosi nuostabiai“, – sako Pasvalio rankinio klubo „Pieno žvaigždės“ vadovas Giedrius Simonaitis.

Giedrius – vienas iš tų žmonių, kuris Pasvalyje šiemet sukūrė stebuklą. Pasvalio rankinio komanda, po ilgos pertraukos sugrįžusi į aukščiausiąją lygą, tapo sensacija – nugalėję beveik visus stipresnius varžovus neseniai iškovojo 2-ąją vietą.

Nors rankinio tradicijos Pasvalyje – gilios, tai aukščiausias pasiekimas miesto istorijoje.

„Juokaujame, kad mūsų komanda yra nereikalingųjų komanda. Todėl, kad sezono pradžioje mes surinkome visus, kurie kažkam netiko. Dėl to ir juokaujame, kad nereikalingųjų komanda šiemet užėmė 2-ąją vietą“, – juokiasi klubo vadovas.

Šiandien Giedrius, kaip ir dauguma pasvaliečių, vis dar negali atsigauti dėl tokio rankinio renesanso. Tačiau snausti nėra kada – jau reikia ruoštis naujam sezonui, kuris bus dar įdomesnis.

„Iškovojome teisę žaisti Baltijos lygoje. Joje varžysis patys pajėgiausi Latvijos, Estijos ir Suomijos klubai“, – pasakoja.

Giedrius – ne tik rankinio gerbėjas, bet ir verslininkas, kuris iš Norvegijos sunkvežimiais veža žuvį ir ją parduoda Baltijos valstybėse.

„Yra buvęs baisesnis atvejis, kai nuvirto nuo didelio kalno visas sunkvežimis su visa žuvimi. Vairuotojas nukentėjo, bet liko sveikas, gyvas, išgelbėjo“, – nemalonų incidentą prisimena Giedrius.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tiesiog būnu su jais. Auklėk vaiką, kaip nori, jis elgsis, kaip tu. Ir viskas“, – juokiasi 47-erių Vytautas Liesionis.

Vytautas – karys, kariuomenėje tarnauja daugiau kaip 20 metų. Karinė tarnyba jam – savaime suprantama pareiga.

„Kokia visuomenė – tokia kariuomenė. Mūsų yra tiek mažai, kad kiekvienas turime jau dabar padaryti, kaip 10, o gal ir 100 kitų normaliomis sąlygomis. Netgi su NATO pagalba atsilaikyti turime mes“, – dėsto.

Vytautas – ir mokslininkas, žinomas rinkodaros, vadybos ekspertas, daug metų dėstantis Vytauto Didžiojo universitete. Čia jis šiandien eina docento pareigas.

„Universitetas ir yra ta vieta, kur gimsta, tobulėja ir perduodama kultūra. Galime turėti visas pasaulio žinias, įgūdžius ir netgi kompetencijas, bet jeigu nebus žmogiškumo, tai visi tie dalykai bus beverčiai. Universitetas yra apie kultūrą“, – sako patyręs dėstytojas.

Vytautas – ir ūkininkas, kuris rūpinasi 150 hektarų, augina gyvulius, vištas.

„Ūkis yra puiki terpė investuoti. Aš turiu ne tik liežuvį, bet ir ausis. Ir tos mano ausys man leidžia turėti draugų arba žmonių, kurių paklausus, jie pasako. Turiu buvusių studentų, kurie konsultuoja mane augalininkystės klausimais. Yra žmonės, kurie pagelbėja gyvulių klausimais“, – aiškina Vytautas Liesionis, visą jam reikiamą pasaulį susidėjęs Ingavangio kaime Prienų rajone.

Ved. Edvardas Kubilius

„Pirmiausia tai nedarnių šeimų vaikai – neturi tėvo. Ir mama, dirbanti viena, nespėja prisižiūrėt. Tais vaikais, kuriems sunkiau bendrauti, reikia rūpintis. Nuperku aš jiems ir aprangą, ir batelius“, – sako 75-erių Vitas Rymantas Sidaravičius, kūno kultūros mokytojas, maždaug du dešimtmečius mokantis Balbieriškio vaikus žaisti badmintoną.

„Yra mergaitė, kuri per pamokas sunkiai valdoma. Jos svajonė būti badmintono trenere. Tai, sakau, puiku, būsi, kaip aš, bet turi mokytis, pabaigti 12 klasių, o mes tau, sakau, padėsim, kiek pajėgsim. Sakau, pati skinkis tą kelią ir eik. Tu turi kovoti už save. Visi mes savo laiku kovojome”, – pokalbius su paaugliais prisimena treneris.

Jei ne Rymantas, badmintono Balbieriškyje tikriausiai niekas nežaistų. O dabar treniruotis čia atvyksta ir suaugusieji net iš didmiesčių.

„Dar kol kas laikausi ant kojų. Pakeisti mane yra paruošta Gerda Trakymaitė. Ji mano mokinukė nuo 5 klasės. Turėjau problemų su sveikata, tai vedė už mane treniruotes“, – džiaugiasi.

Rymantas – ir istorikas, turbūt geriausiai išmanantis miestelio istoriją. Ypatingas dalykas – jis yra sudaręs istorinį miestelio žemėlapį, kuris rodo, kuriuose namuose kokios žydų šeimos gyveno.

„O kodėl jie nežino? Nežino todėl, kad nesidomi. Visąlaik sakau – pirmiausia mokėk savo šalies istoriją. Tai yra tavo garbės reikalas, kad nebūtų gėda, kai, su kažkuo kalbėdamas, nežinai, kas buvo Vytautas ar Gediminas“, – aiškina 75-erių Rymantas iš Prienų rajono.

Ved. Edvardas Kubilius

„Noriu mėgautis. Aš viską visiems padariau, gyvenu tik sau“, – sako 65-erių Jolanta Budreckytė, kuri, prieš 5 metus sulaukusi pensijos, iš Kauno persikraustė į Ginteikiškių kaimą Kaišiadorių rajone.

„Turėjau tokią svajonę – norėjau gyventi kaime. Šie 5 metai kaime yra vieni geriausių mano gyvenime“, – džiaugiasi.

Nors ir turi dukrą, Jolanta buvo vieniša iki kol sulaukė 55-erių. Jolantos gyvenimas pasikeitė prieš 10 metų, kai ji sutiko taip pat vienišą (išsiskyrusį) Romą Janauską, su kuriuo dabar ir gyvena.

„Vyresnio amžiaus žmogui leistis į santykius sudėtinga. Tikrai sudėtinga. Aš išvis neturėjau patirties gyventi su kažkuo. Man taip nepasitaikė. O Romukas… Jis gerietis, mes nė karto nesame susipykę“, – pati stebisi.

Jolantos gyvenimas nėra rožėmis klotas – jai teko karšinti ir močiutę, ir mamą, o, sulaukus 15 metų, išgyventi itin skaudžias mylimų tėvų skyrybas. Mama pasiėmė sūnų, o tėtis – dukrą, kuri netrukus buvo apgyvendinta sanatorijoje.

„Man atseit tuberkuliozė, bet kad jos taip ir nebuvo. Bet buvo patogiau – atvažiuodavo, atveždavo skanėstų… Manau, kad tėtis mane čia apgyvendino, jog jam būtų mažiau vargo“, – prisimena Jolanta.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kai sau darai, nieko daug galvoti nereikia. Jeigu darysi kitam, tai jau turi viskas būti nepriekaištinga. Tai sau man daug mieliau daryti“, – pasakoja Valdas Arbašauskas iš Višakio Rūdos, beveik pensininkas, dėl sveikatos problemų šiandien gyvenantis iš žmonėms su negalia skiriamų išmokų.

„Žmona dar, Vidutė, prisideda, tai prasimaitinu ir užtenka. Priverstas skaičiuoti, nelabai pasitaškysi“, – juokiasi.

Valdas jau ne vienus metus šeimos sodyboje yra įkūręs buities muziejų, kurį lanko žmonės iš visos Lietuvos. O sodyboje – ant upelio kranto – po stogeliu puikuojasi pora suolų iš bažnyčios, Valdo mylimų šunų kapas su paminklais.

„Gal mintyse žmonės ką nors ir turi, bet man tiesiogiai nėra nė vienas pasakęs, kad kažkas čia ne taip“, – atsako Valdas, paklaustas, kaip muziejaus lankytojai vertina šunų kapą.

Sodyboje – ir lova su stikliniu stogeliu, kurioje vasarą Valdas miega, o, kai nesimiega, stebi žvaigždes.

„Namelis su langais į gamtą. Dedasi televizorius, čiužinys, patalynė“, – pasakoja Valdas Arbašauskas, neeilinio muziejus Višakio Rūdoje įkūrėjas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Pas mus valstybėje yra daug to gražaus fasado, o turinio, deja, tikrai būna labai nedaug. Arba visai nebūna“, – sako Nadiežda Matušova, 64-erių zarasiškė, geografijos mokytoja, su nerimu stebinti, kur link eina mūsų švietimas.

„Mama telefone, tėtis telefone, vaikas ten kokių penkerių metų kažkur atsilikęs eina vienas. Man taip liūdna būna – nėra to bendravimo“, – santykius šeimoje aptaria pedagogė.

Nadiežda dar ne pensininkė, bet vadovauja Zarasų Trečiojo amžiaus universitetui, kurį pati su bendraminčiais prieš 10 metų ir įkūrė.

„Svarbiausia, kad žmogus neužsidarytų savyje su savo problemomis, kad jis galėtų pasišnekėti. Labai noriu ir tokį tikslą turiu, kad kuo daugiau žmonių, ypač vyresnių žmonių, Zarasuose šypsotųsi“, – pasakoja.

Nadiežda taip nori, kad kuo daugiau žmonių šypsotųsi, jog pati kartais savo asmenines problemas palieka nuošaly. Štai pavyzdys. Būtina keisti Narieždos kelio sąnarį, bet eilėje sąnario ir operacijos jai tenka laukti dvejus su puse metų. Gal ir nieko tokio, bet skausmas taip stiprėjo, kad moteris tiesiog neturėjo kito pasirinkimo – susimokėjo 3 tūkst. eurų.

„Dar, atrodo, toks amžius, kai dar nesiruošiu keliauti į dausas. Negalėjau laukti, kadangi man jau buvo toks skausmas, kad negalėjau laukti“, – sako Zarasų Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Nadiežda Matušova.

Ved. Edvardas Kubilius.

„Kažkaip filosofiškai reikia žiūrėti į viską – toleruoti kitaminčius. Man teko iš sąvartyno žmonėms pagelbėti – daviau ir gyventi kur. Jeigu gali kam padėti, tai ir padėk, nes duoti yra maloniau negu imti“, – sako 70-metis Romas Janauskas, gyvenantis Kaišiadorių rajono Ginteikiškių kaime. Romo sodyba jam ir jo gyvenimo draugei Jolantai – rojus.

„Ąžuolas šimtametis, liepos. Sodybą pirkau dėl gamtos, nes čia kraštinė sodyba, neliesta gamta. Žodžiu, rojus. Į roju mes nepakliūsime jau net – dabar gyvename“, – juokiasi.

Nors Romui – jau 70 metų ir jis daug rūko, kartais ir išgeria, vyras atrodo puikiai.

„Per dieną po 20 cigarečių išeina. Jeigu kokie baliukai, tai ir daugiau“, – kraipo galvą.

Romas – ne tik puikiai atrodo, bet dar ir turi sveikatos dirbti statybose.

„Dabar Kaune, pvz., dažau namo stogines. Ten užsidirbsiu 500-600 eurų per 5 dienas. Vis tiek į dieną statybininkas geras turėtų 100 eurų užsidirbt“, – svarsto.

Romas savo sodyboje yra įkūręs Keistenybių muziejuką, kuris kaip lankytina vieta pažymėtas „Google Maps“.

„Atvažiuoja žmonėms netgi ir žiemą. Šiemet jau buvo net iš Indijos atvažiavęs. Jį atsivežė draugė lietuvė. Buvo labai šalta, tai žmogaus net gaila, sušalo, bet kantriai apėjo viską. Būna, ir naktį atvažiuoja“, – pasakoja Keistenybių muziejuką įkūrėjas Romas Janauskas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš jau čia, sakiau, dirbsiu tol, kol ateis kažkas, kad tik Zarasuose irklavimo neuždarytų. Man gal jau ir atlyginimo nebemokės, bet aš vis tiek būsiu trenerė“, – juokiasi irklavimo treneriai Vida ir Valerijus Memliukai, kurie Zarasuose vaikus irkluoti moko 37 metus, kurie yra išugdę ne vieną Lietuvos čempioną, ir kurie niekaip neranda, kas juos pakeistų, nes abiem pensija jau visai ant nosies.

„Svarbu, kaip pasiseks su treneriu. Sveikatą galima sugadinti per vieną treniruotę. Ir taip tikrai įvyksta“, – aiškina Valerijus.

Irklavimą kasmet lanko apie 30-40 vaikų. Nors valdžia sako, kad stengiasi didinti vaikų užimtumą, treneriai mano kiek kitaip. Vida ir Valerijus pasakoja ne vieną istoriją, kaip toliau nuo miesto gyvenantys vaikai, nors ir labai nori sportuoti, to padaryti negali.

„Deja, toliau esantys vaikai neturi jokių šansų, jeigu tėveliai negali atvežti. Kiek mes turėjome vaikų, kurie labai norėtų lankyti, bet gyvena toli, ir be jokių šansų jiems grįžti. Tikrai skaudu, o aš irgi juk negaliu privežioti. Buvo čia mergaitės netoli gyveno, už Zarasų, tai aš tiesiog jas paveždavau“, – pasakoja Vida.

Šiandien Vida ir Valerijus turi neblogas sąlygas dirbti su vaikais – mieste yra irklavimo bazė, geros valtys, irklai. Bet apie 30 metų Zarasų irkluotojai glausdavosi kur tik papuldavo – apie elektrą ar vandenį galėjo tik pasvajoti. Trenerių alga irgi ne stebuklai. Dėl to Vida papildomai veda mankštas, o Valerijus dirba santechniku.

„Ne, nu tai papildomai reikia, jeigu mano algelė kukli, o gyventi norisi normaliai… Taip, žaidžiam“, – sako Valerijus.

Ved. Edvardas Kubilius

„7:10 val. skambinu į „Lietų“, 7:20 val. skambinu į „M-1“, tada dar pasiklausau radijo, pasikalbu su močiute ir jau būnu Joniškyje“, – devynmetis Justas Sadauskas pasakoja, ką veikia, kol tėvai jį kasdien veža 50 km. į mokyklą.

„Keliuosi 6:00 val. Anksti. Kartais ir sunkoka, bet iškenčiu“, – prisipažįsta.

Nuo gimimo nematantis Justas gyvena Pakruojyje, o mokosi – Joniškyje, nes tai arčiausias taškas, kuriame dirba tiflopedagogė – specialistė, mokanti Justą brailio rašto.

Justas – ypatingas vaikas. Jis kolekcionuoja juostines kasetes (jų turi beveik 1 tūkst.), renka raktų pakabukus (jų turi per 600). Šie pakabukai Justui padeda pažinti pasaulį, kurio jis nemato.

„Čia yra Eifelio bokštas. Jis stovi Prancūzijoje“, – rodo į rankoje laikomą sumažintą Eifelio bokštą.

Justo užimtumas – kaip prezidento. Jis meno mokykloje mokosi groti pianinu ir akordeonu, dainuoja, veda renginius, šeimos nariams rengia viktorinas. Maža to, tiesiog yra labai smalsus vaikas, sugalvojantis visokiausių keistenybių. Pvz., susitikti su 109-erių metų Leonora.

„Aš klausiau, kokia jūsų svajonė. Sako, gyvenau ir tiek. Dirbau fabrike, neturėjau jokių svajonių, niekur nedainavau… Jo, dar pakalba, truputį pašvepluoja“, – pokalbį su šimtamete prisimena Justas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mano buvo gal savaitė tokia sunki, bet paskui suvokiau – kuo aš greičiau pripažinsiu, kad taip yra, tuo aš greičiau galėsiu padėti savo vaikui“, – sako policininkai iš Pakruojo Donata ir Renoldas Sadauskai, kurie prieš 9-erius metus sužinojo, kad jų antrasis vaikas Justas nemato. Ir turbūt nematys visą gyvenimą.

„Vaikus mylim abu vienodai. Tik tiek, kad Justui reikia daugiau dėmesio. Jokūbą gal šiek tiek nuskriaudžiame per Justą, bet Jokūbas, kadangi protingas, mus irgi supranta turbūt, dėl ko Justui tas dėmesys yra didesnis“, – atvirauja.

Donata ir Renoldas – pavyzdingi tėvai. Nors gyvena Pakruojyje, kur auginti ir mokyti aklą vaiką sąlygos, švelniai tariant, nekokios, nė akimirkos nesvarstė, kad galėtų savo sūnų išsiųsti mokytis į specialiąją mokyklą sostinėje.

„Vaikas yra protingas, žingeidus, visko norintis. Ir kaip tu gali jam nesuteikti to? Buvo žmonių, kurie sakė – atiduokit vaiką į Vilniaus mokyklą savaitei. Jūs juokaujat? Kaip tu gali savo vaiką atiduoti į mokyklą? – piktinasi.

Dėl to Donata ir Renoldas savo 9-metį Justą kasdien į mokyklą veža 50 kilometrų, į Joniškį, kadangi tik čia yra tiflopedagogas – specialistas, mokantis Justą brailio rašto.

Justas yra puikiausias įtraukiojo ugdymo pavyzdys. Berniukas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje ir daro absoliučiai viską taip, kaip daro kiti vaikai.

„Nereikia man mokytojo, kuris Justą vedžiotų už rankos. Reikia tam, kad mokytų, kad galėtų gyventi savarankiškai, kad galėtų viską darytis pats. Kuo daugiau žinos, kuo bus savarankiškesnis, tuo bus lengviau“, – aiškina pakruojiečiai.

Ved. Edvardas Kubilius