„Kai nešioji laikraščius, šuo labiau puola negu šiaip atėjus į svečius. Nežinau, kodėl, bet aš pati tai patyrusi“, – sako 48-erių Jurgita Kaluževičienė, Kaišiadorių rajono Kruonio seniūnijos gyventoja, buvusi laiškininkė, iš kurios bent vieno dalyko tikrai visi galime pasimokyti – kaip nepalūžti, staiga praradus mylimą darbą.

„Labai buvo blogai. Tiesiog ištiko krizė. Pradėjau naršyti skelbimus – aš niekam netinku“, – skaudžią patirtį prisimena moteris.

Jurgita 19 metų dirbo Lietuvos pašte, daugiausia – Kruonio pašto viršininke, bet staiga sužino, kad pašto skyrius uždaromas. Tuomet Jurgitai buvo 43-eji.

„Viršininkas šiaip jau buvo ir valytojas. Kai atsidaro durys prieš pašto darbą, sako, laba diena, ar paštas dirba? Sakau, ne, dar viršininkė neatėjo. Viršininkė nusirengia grindų plovėjos chalatą, atsisėda į vietą, pasišukuoja trupučiuką ir sako – laba diena, jau ji atėjo”, – juokiasi.

Šiandien Jurgita – Kruonio seniūnijos žemės ūkio specialistė. Ji kiekvieną pavasarį ūkininkams padeda deklaruoti pasėlius.

„Kas parašyta taisyklėse, tai ne kiekvienam mirtingajam suprast. Apie 90 proc. ūkininkų ateina pas mane deklaruoti pasėlių. Žemėlapis – labai klaidi vieta, patys ūkininkai jame neranda savo laukų“, – sako Jurgita.

Ved. Edvardas Kubilius

„Su amžiumi ir išmintis ateina. Ir išeina, ne tik ateina“, – ginčijasi 73-ejų Laima ir 79-erių Algirdas Jonas Repšiai.

Šiandien jie juokiasi, bet gyvenime buvo daug ir nejuokingų akimirkų. Algirdą 15 metų persekiojo vėžys – iš pradžių žarnyno, po to prostatos, vėliau – ir kraujo. Jau ir gydytojai nebežinojo, ko griebtis.

„Sakydavau, daktare, mes abu turime ligą suvaldyti. Ir taškas“, – aiškina Algirdas.

Bet nutiko taip, kad Algirdui labai netikėtai buvo pritaikytas eksperimentinis gydymas, ir jis šią ligą padėjo įveikti.

„Sakau, ačiū, daktare, kad jūs mane iš duobės ištraukėte. O man pasakė – mes tik kopėčias pastatėme, tu pats išsikapstei“, – prisimena Algirdas.

„Aišku, man buvo labai sunku, bet jo buvo valia. Sėdėjau namie ir apsimečiau, kad nesijaudinu“, – gydymo laikotarpį prisimena Algirdo žmona Laima.

Laima su Algirdu gyvena miške netoli Lekėčių Šakių rajone. Iš Kauno čia atsikraustė prieš 16 metų. Laima stebi paukščius, o Algirdas fotografuoja, renka žoleles ir jomis gerina sveikatą.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jeigu būtų kažkas prieš 15 metų pasakęs, kad būsiu regioninės žiniasklaidos priemonės redaktorius, būčiau pradėjęs juoktis ir būčiau sakęs, koks beprotis galėtų pasiryžti tokiai avantiūrai“, – juokiasi 27-erių Ignas Novogreckas, jau pusmetį vadovaujantis Prienų rajono ir Birštono laikraščiui „Naujasis Gėlupis“.

„Nemeluosiu, būna mėnesių, kai neišsimoku sau algos taip, kaip kitiems darbuotojams. Bet tų pinigų bus“, – pasakoja.

Laikraštyje, kuriam vadovauja, Ignas daro viską – rašo tekstus, fotografuoja, maketuoja. Taip pat filmuoja, montuoja, rūpinasi interneto portalu, socialiniais tinklais.

„Laisvo laiko nedaug. Pavyko su draugais išvažiuoti į gamtą. Tai čia buvo vienintelės 2 dienos, kai aš atsitraukiau nuo laikraščio reikalų. Bet paskui likusią savaitę net žagsėjau, kiek buvo daug prisikaupę darbų. Ir močiutė skambino, klausė, kur anūkas“, – aiškina Ignas.

Nors Ignui 27-eri, jis atrodo labai jaunai. Vaikinas sako nuolat sulaukiantis pastabų, kad „jiems čia kažkoks piemuo nevadovaus“.

„Iš pradžių ėmiau į širdį, kad atrodau jaunai, kad žmonės nepasitiki manimi, bet aš leidžiu darbams kalbėti už save. Parduotuvėje dokumento reikalauja visada – iš 10 kartų 9 tikrai paprašo“, – juokiasi.

Ved. Edvardas Kubilius

„Paprasti žmonės visi labai faini. Na, o politikams patarčiau mažiau pjautis. Vienas kitą ėda be jokio reikalo. Geriau tegul rūpinasi Lietuva“, – sako Ona ir Vytautas Stankauskai, senjorai, žiemas leidžiantys Druskininkuose, o vasaras – gimtojoje Vytauto sodyboje Milioniškėse, Varėnos rajone.

Onos ir Vytauto gyvenimas lengvas nebuvo – abu sunkiai daug metų dirbo, abiem teko įveikti vėžį.

„Neverkšlenti, nedejuoti, nesiskųsti ir būti optimistu. Kai žmoną operavo, jos palatoje mačiau moteris. Jas tiesiog psichiškai paveikdavo ir joms būdavo negerai. Jei susitvarkai su nervais, susitvarkysi ir su liga“, – aiškina Ona ir Vytautas.

Stankauskai turi du sūnus, du anūkus. Ir abu rėžia tiesiai šviesiai – labiausiai yra dėkingi 20-mečiui anūkui Vakariui, kuris, nors ir gyvena Druskininkuose, o mokosi Kaune, padeda sodybą prižiūrėti. Dėl to jie čia taip gražiai ir gali vasaras leisti.

„Daugiausia jis ir apdirba mums – ir šienauja, ir sutvarko visur, kur byra, griūva. Jis čia nuo mažo. Leidome daryti, ką jis nori. Buvo padaręs iš lentgalių žigulį, sumeistravo“, – anūku džiaugiasi senjorai.

Anūkas Vakaris šioje šeimos sodyboje ant Merkio kranto prieš 5-erius metus įkūrė „Muziejuką“, kurį galima rasti ir Google žemėlapyje.

„Anūkas mūsų surengė Jonines, pamuzikuoja. Atgijo kaimas“, – džiaugiasi 79-erių Ona ir 77-erių Vytautas Stankauskai.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mes esam, žinot, tokie papušę. Čia yra ligos stadija jau kokia trečia pas mane. Nieko nepadarysi“, – juokiasi Leonas Tamulevičius, maždaug prieš 20 metų Nemakščiuose, Raseinių rajone, visai prie pat automagistralės Vilnius-Klaipėda, įkūręs Aštuonračio muziejų.

Neseniai Leonas kelis šimtus žmonių pakvietė į šventę, kurioje visuomenei pristatė naują pastatą, nes muziejus – plečiasi. Ir turi plėstis, kadangi per savo gyvenimą Leonas jau sukaupė daugiau kaip 9 tūkst. eksponatų.

Šio muziejaus ašis – Leono sukonstruota aštuonratė transporto priemonė pagal Lietuvos bajoro Pšemislovo Neveravičiaus brėžinius. Šis žmogus prieš daugiau kaip šimtą metų nubraižė aštuonratį savaeigį vežimą ir tuo metu tai buvo praktiškai pasaulinio lygio naujiena.

Laidoje – šventės Aštuonračio muziejuje akimirkos bei, žinoma, pats Leonas Tamulevičius, kurio darbštumu, aistra ir energija žavisi kiekvienas, kuris tik jį sutinka.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš nuo pampersų kultūros namuose laksčiau, mačiau, vaidinau, chebros pilna būdavo. Visas mano gyvenimas tiktai kultūroje“, – sako 25-erių Gajus Garalevičius, kultūros darbuotojas, dirbantis su Linkuvos jaunimu. Dar konkrečiau – vadovauja vietos jaunuolių muzikos grupei.

„Pilna tų vaikų. Aišku, jie yra labai nedrąsus. Reikia eiti, sakyti, ei, chebryte, galit grot būgnais, galit bosine, elektrine, akustine gitara. Vokalo galiu mokyt. Ir faktas – jie neprieis prie manęs, nepasakys, kad aš noriu. Ten per 3 kartus reikia parašyti jiems asmeniškai“, – darbo su nedidelio miestelio jaunimu peripetijas aiškina Gajus.

Šiaip Gajus gyvena ne Pakruojo rajone, kur dirba su Linkuvos jaunimu, o Pasvalio rajone, Vaškuose, kur prieš 9-erius metus su tėčio pagalba vietos kultūros namuose subūrė iki šiol dainas kuriančią ir visur koncertuojančią grupę „Marabu“.

„Buvo du mano geriausi draugai – Jonas ir Tadas. Sakau, davai, chebryte, varom į kultūrkę, pamokinsiu jus biškį gitara, Tadą – bosu. Jie taip, kaip ir aš, nieko nemokėjo, mokėjo 6 pagrindinius akordus pagroti. Žiūrėjome „YouTube“, po biškį mokinomės“, – pasakoja Gajus.

Ved. Edvardas Kubilius

„Man daug smagiau rašyti negu šiaip bimbinėti. Tai yra savotiška gyvenimo prasmė. Man nėra dejonių, kad ai, tai čia mes amželį kaip ir nugyvenome, kiek čia mums beliko… Aš atvirkščiai – kojos neša gerai, galva dirba gerai. Kodėl turėčiau save naikinti palengva?“ – sako 72-ejų Steponas Algirdas Dačkevičius, redaktorius, pusę savo gyvenimo vadovaujantis Telšių laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“.

Tai vienas seniausių Lietuvos laikraščių, kuris kitąmet švęs 85-erių metų jubiliejų.

„Nėra laikraščio numerio, kuriame nebūtų bent vieno kritinio teksto. Tai būtų neįmanoma, jei pas mus nesidarbuotų redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Ivoncius. Jis yra teisingas žmogus, kai kam tikrai bjaurus. Jis ir veža“, – juokiasi redaktorius.

Šio, kaip ir daugelio kitų, laikraščių, aukso amžiaus – pati nepriklausomybės pradžia, kai tiražai buvo didžiuliai, nes po sovietų okupacijos Lietuvos žmonės buvo ištroškę laisvo žodžio. Šiandien padėtis kiek kitokia – laikraščiai vos išsilaiko, nors ištikimų skaitytojų vis dar yra.

„Vieno mūsų skaitytojo susilpnėjo labai akys, o laikraštį nori skaityti. Tai jis vis tiek prenumeravo ir mokėjo po eurą savo anūkei, kad ji jam laikraštį skaitytų. Tai rodo, kaip žmogui svarbu yra laikraštis“, – pasakoja Steponas Algirdas Dačkevičius.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jaučiu, kad paauglystę išgyvenau ne mokykloje, o vėliau. Paauglystėje aš turėjau slėptis. Turėjau rodyti, kad galbūt esu visą laiką pareigingas, atsakingas ir nešti tą atsakomybę už tą pavardę. Jiems artės rinkimai. Bet kas, ką aš padarysiu, gali išlįsti į laikraščius“, – sako 32-ejų pasvalietis Žygimantas Matulas, kurio tėtis žinomas politikas, ilgametis Seimo narys Antanas Matulas.

„Kiek žmonių priėjo prie manęs ir sako – tavo tėvukas mano dukrą „ištraukė“. Nes, kai ginekologu dirbo, jis pusę Pasvalio gimdyvių yra apžiūrėjęs“, – toliau pasakoja.

Nepaisant papildomo ir nelabai reikalingo aplinkinių dėmesio, Žygimantas užaugo. Šiandien jis Pasvalio rajono savivaldybėje dirba Jaunimo reikalų koordinatoriumi – bendrauja su jaunimu ir jam visais įmanomais klausimais bando padėti.

„Jaunimas kaimuose galvoja, kad jų kaimas yra paskutinė vieta. Jie turi mažą savivertę, gyvena su seneliais, patėviais, kurie kartais lipa į lovą. Kai kurie gyvena tikrai labai sudėtingomis sąlygomis“, – liūdną kai kurių vaikų realybę apibūdina pašnekovas.

Didžiausia Žygimanto aistra – muzika. Jis yra dalyvavęs keliuose muzikiniuose televizijos projektuose, o pastaruosius keletą metų su Pasvalio rajono grupe „Marabu“ kuria muziką ir visur koncertuoja.

„Projektas „Lietuvos balsas“ kalė į klyną kaip turi būti. Tada ir buvau sužvaigždėjęs, nes staiga tavo nuotraukos atsiranda stotelėse, stenduose“, – prisimena jis.

Ved. Edvardas Kubilius

„Įsidarbinau banke, pats sverdamas 50 kg. Ir kai man sudėjo visus šautuvus ir visas liemenes, čiut nenukritau. Reikėjo man pusę metų duotis su ne savo pinigais… Tai kam man dirbti tada, galvoju? Viską nutraukiam ir tikrai tikrai reikia kurti šokių studiją. Ir kai atėjo masė žmonių, man Validolio reikėjo“, – juokiasi 46-erių Deivydas Račkauskas, choreografas, Telšiuose prieš 23 metus įkūręs popmuzikos šokių studiją „Divain“.

„Ne visi gali išverti pas mane. Vaikai šiais laikais kitokie yra. Visi nori čia ir dabar. Pakėliau ranką – aš žvaigždė. Bet taip nėra, turi dirbti“, – aiškina choreografas.

Deivydas Telšiuose – labai ryški asmenybė, jau įsirėžusi į miesto istoriją. Jis daug metų Telšių amfiteatre organizuoja šokių festivalį, kuriame vien šiemet šoko per 1 tūkst. žmonių, o žiūrovų buvo dar daugiau.

„Tos panos, kurios liko Telšiuose, veda savo vaikus kaip didelės pas tą patį baisiausią savo vadovą. Tikiuosi, gal anūkų jau nebeatves… Gal nebereikės tiek dirbti, nors pensija iki 70 metų… Tai mane atveš su invalido vežimėliu į tą studiją. Tiesiog bočius vadovauja paradui“, – juokiasi.

Deivydas vaikus šokti moko ne tik savo privačioje šokių studijoje, bet ir vienoje Telšių mokykloje bei trijuose darželiuose. Su suaugusiaisiais Deivydui dirbti nelabai pavyksta.

„Ne pensininkės, o senjorės, fainulkos, bobulencijos! Nu, sakau, mažulkos, einam dabar šokt. Po pirmos repeticijos taip pasakė – bus infarktai, jeigu nori, kad mes šoktume, reikia į repeticijas ateiti su lašelinėmis. Turėjome 4 poras. Po pirmų metų 2 iškart numirė“, – prisimena Deivydas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Labai įdomu. Aš verslų nevadinu darbu. Kiekviena diena yra džiaugsmas“, – sako 27-erių Kostas Butkus, Pasvalyje valdantis 4 verslus ir svarstantis, kada jau galėtų sau leisti dirbti mažiau.

Kostas su gyvenimo kolega ir partneriu Renatu turi įmonę, kuri iš ūkininkų superka grūdus. Ūkininkams iškart už juos sumoka, o po to jau žiūri, kur tuos grūdus ar kitą žemės ūkio produkciją parduoti. Tokia verslo idėja Kostui kilo, kai jis dar viso labo buvo paauglys – pirmąją grūdų mašiną nupirko būdamas 17 metų.

„Istorijos pradžia tokia, kad tėtis pardavė grūdus, bet jam nesumokėjo. Ir pasiteisinimai dažniausiai būdavo tokie, kad aš negaliu padaryti pavedimo, nes man nepravedė kažkas. Tai, sakau, jeigu turi kažkokį verslą, kaip tu gali rizikuoti savo kliento pinigais?“ – piktinasi Kostas.

Baigęs mokyklą, Kostas nutarė pakeliauti po Europą, bet neturėjo pinigų. Tad sugalvojo vairuoti didelį keleivinį autobusą – 3 metus įvairius žmones vežiojo po Europą. Kostui tuo metu buvo 18 metų.

„Keleiviai nekaip jausdavosi. Klausdavo, tai kaip tu čia vairuoji? Ar čia gali teises 18 metų jau išsilaikyti? Visi bijodavo“, – juokiasi.

Baigęs vairuoti autobusą, Kostas Pasvalyje įkūrė kempingą, keletą kavinių.

„Sudėtinga buvo, nes visi pinigai, kas buvo uždirbta autobuse, prisidėjo tėvai, aišku, dar, tai viskas buvo suinvestuota iki cento. Mama dar paskolino 2 tūkst. eurų“, – kempingo įkurtuves prisimena Kostas, dar su broliu Pauliumi Butkumi Pasvalyje turintis ir autoservisą.

Ved. Edvardas Kubilius