Už Vilniaus. Ved. Edvardas Kubilius

„Nesirašau, kiek už ką mokėjau. Ramesnė galva, kai nežinai. Užmiršti ir neskauda. Visų pasaulio žirklių nesurinksi, bet stengtis reikia“, – juokiasi Kęstutis Mėlinis, savo sodyboje įkūręs Žirklių muziejų.

„Pagalvojau, kažką reikia daryti tokio įdomesnio, netradiciško, kur mažai kas kolekcionuoja. Internete pažiūrėjau – daug įdomių žirklių. Taip ir prasidėjo prieš 9 metus“, – prisimena Kęstutis.

Žirklių muziejus Kelmės rajono Grinių kaime – vienintelis toks Lietuvoje, jame yra per 1,5 tūkst. eksponatų.

„Nesąmonė yra bananams karpyti skirtos žirklės. Atsikąsti banano galima ir be dantų, nebūtina karpyti“, – sako Kęstutis, paklaustas, kokios, jo manymu, pačios keisčiausios jo surastos žirklės.

Kęstučio žmona Edita – taip pat turi savų hobių. Kolekcionuoja kitus pasaulio kampelius primenančius puodelius (jų turi apie 150) bei mėgsta pinti iš šieno.

„Aš tai myliu, dievinu kaimą, nes jis pilnas gėrybių. Aš tokia esu vaistažolių, prieskonių rinkėja. Mėgstu ir pati auginti, ir po miškus bėgioti, o po vaišinti lankytojus ir svečius, šeimą“, – pasakoja Edita Mėlinienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kai išvažiavau iš Druskininkų, jie buvo visiškai mirštantis miestas. Čia nieko nebuvo - tik narkomanai, muselės. Buvo labai liūdna. Ir gal mane sužavėjo tada pradėjusio dirbti mero pasakojimai, kaip mes čia atstatysim, kokie čia tie Druskininkai bus. Aš taip paklausiau ir galvojau – vau, čia iš tikro taip? Ir galvojau – na, laikinai grįšiu. Tai tas laikinai ir tebesitęsia“, – juokiasi Dovilė Ciūnienė, druskininkietė, 18 metų dirbusi Druskininkų savivaldybėje ir prisidėjusi prie kurorto atgaivinimo.

Šiandien Dovilė – vestuvių planuotoja, koordinatorė, dekoratorė ir visų švenčių žinovė. Ir tokia ji jau – beveik dešimtmetį.

„Taip jau stipriai pasakyta. Aišku, šeiminio gyvenimo laimė ko gero priklauso ne nuo tos dienos, bet tą dieną gal taip atrodo“, – atsako paklausta, ar nebijo, kad, padarius kokią klaidą per vestuves, šeimos nemalonę užsitrauks visam likusiam gyvenimui.

Dovilė per ilgametę darbo su vestuvėmis patirtį jau matė praktiškai viską ir ji tikra – neišsprendžiamų dalykų nėra. Net ir tuomet, kai vestuvinis tortas paskutinę minutę pakeičia spalvą.

„Turėjom vestuves balta-raudona. Tortas visas buvo baltas, 3 aukštų, gražus, didelis. Kažkaip net pagalvojau, kodėl jis ne su raudonu? Kai reikėjo išnešti tortą jau pjauti jauniesiems, pamatėme, kad iš jo praėjo bėgti aviečių sirupas kažkoks. Ta prasme atrodė jis labai blogai“, – prisimena.

Bet vieno Dovilė nesupranta – kodėl jaunieji tam, kad išsikeltų vestuves, pasiima paskolą.

„Tas variantas, kada pasiima paskolą, labai jau blogai. Žiauru gal sakyčiau netgi“, – pasakoja druskininkietė vestuvių planuotoja, koordinatorė, dekoratorė ir floristė Dovilė Ciūnienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kazimieras gražiai viską organizuoja, visur kviečia. Jis ir jo žmona Vitalija visuomet paklaus, kaip gyvename, ar reikia kokios pagalbos. Gyventi labai smagu, lektuvais paskraidina“, – džiaugiasi 86-erių Elzbieta Masiliūnienė, vyriausia Rokonių kaimo gyventoja.

Ji, kaip ir dar kelios dešimtys nedidelio Radviliškio rajono Rokonių kaimo gyventojų, žodžių į vatą nevynioja – jeigu ne Masilionių šeima, gyvenimas kaime būtų kitoks, ne toks įdomus.

Vitalija ir Kazimieras Masilioniai visuomenės dėmesio sulaukė, kai 2021 metais baigė statyti 1 mln. eurų kainavusią privačią bažnyčią. Tai pirmoji ir vienintelė privati bažnyčia Lietuvoje.

Masilioniai kaime įrengė aerodromą, pastatė Pilotų namus, kuriuos vis aplanko ultralengvųjų lėktuvų pilotai iš visos Europos.

Masilioniai jau 15 metų finansuoja viso kaimo gatvės apšvietimą, yra pastatę didžiulį metalinį kryžių prezidento Valdo Adamkaus garbei, neseniai pastatė didžiulį akmeninį paminklą, žymintį kaimo 470 metų jubiliejų.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jaučiausi kaip būdama pasaulio centre. Turėjau labai didelį moralinį pasitenkinimą. Man buvo ten labai labai smagu dirbti“, – sako 79-erių Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė, Rumšiškių gyventoja, 18 metų dirbusi kasininke čia pat esančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje.

„Nebuvo nė vieno lankytojo, kuriam būtų nepatikęs muziejus. Tarp kitko – iš viso pasaulio ėjo žmonės. Pasaulis mūsų muziejumi buvo sužavėtas“, – priduria.

Onos gyvenimas lengvas nebuvo – 1953 metais per stribų ir partizanų susišaudymą žuvo jos tėtis, tuometis partizanų rėmėjas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet Onai tebuvo 8-eri.

„Sesuo mane už rankos vedėsi į lauką ir mes jau perlipome per sužeistą tėtį. Mama greitai mirė ir aš likau viena be jokios paramos“, – pasakoja.

Šiandien Ona – jau pensininkė, gyvena ir vardija, ką dar norėtų nuveikti.

„Mano dar svajonė nuvažiuoti į Lietuvos operos ir baleto teatrą pažiūrėti „Traviatą“. Norėčiau dar į Palangą, bet kažkas kad dronu mane nuskraidintų, aš tik jūrą pamatyčiau, kad man nereikėtų ilgos kelionės važiuoti tais autobusais. Bet vis tiek gi niekas neįgyvendins“, – baigia visur grožį ir džiaugsmą gebanti įžvelgti rumšiškietė Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kodėl keliamas klausimas, kad valdžia turi padėti? Tu pats kuri savo šeimą, savo gyvenimą ir prisiimi tą atsakomybę. Gimsta pas tave vaikai ne dėl to, kad čia yra kažkoks verslas tuos vaikus dauginti. Mano nuomone, pakanka tos pagalbos“, – rėžia Prienuose gyvenantys 44-erių Dainora ir Darius Kuliešos, kurie mūsų valstybei jau padovanojo 5 vaikus.

„Aš gal dažniau susiduriu su tais stereotipais, kad jau jeigu daugiavaikė šeima, tai būtinai turi būti pijokai, prasigėrę ir nežino, kur jų vaikai ir ką jie veikia“, – priduria Dainora.

Ji ir Darius – itin geranoriški tiems, kurie atsiduria bėdoje. Padėjo ne vienai dėl gaisro be namų likusiai šeimai. Padėjo ir padeda nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams.

„Kai karas prasidėjo, tas stresas buvo tokio lygio, kad ateini į darbą, sėdi prie kompo, žiūri į jį ir dirbt negali“, – prisimena Dainora.

Per koronaviruso pandemiją Kuliešos rinko naudotus kompiuterius, juos sutvarkė ir dovanojo šeimoms, kurioms tų kompiuterių labai reikėjo, o nusipirkti pačios negalėjo.

„Neskaičiavau aš, kiek tų kompiuterių mes sutvarkėme ir padovanojome. Bet kai kurioms šeimoms, manau, buvo pravartu“, – aiškina Darius.

Dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms Kuliešos padeda per interneto bankininkystę atlikti didesnius pavedimus, nes jie patys to padaryti negali, kadangi Prienuose banko skyrių nebėra.

„Neįvardyčiau, kad mes čia tampame kažkokiu banko skyriumi. Ne. Bet tam tikrą jų funkciją atliekame“, – šypsosi Dainora.

Dainora ir Darius daug metų remontavo kompiuterius, kuriuos žmonės sugadindavo labai įvairiais būdais. Štai vienas jų.

„Atėjo klientė ir klausiu – kas nutiko? Nu, apipylėm. Aš klausiu – koks skystis? Iš pradžių ji kuklinosi pasakyti, bet, pasirodo, kompas buvo padėtas ant žemės ir mažas vaikas užropojo ir pasišlapino tiesiog ant jo“, – juokiasi 44-erių Darius Kulieša, su žmona Dainora Prienuose turintys savo IT verslą, auginantys 5 vaikus ir padedantys kitiems.

Ved. Edvardas Kubilius.

„Tai mano gimtasis namas. Tai mano vienintelis, tai mano brangus namas. Taip susiklostė gyvenimas, kad kažkaip norėjau padėti mamai, prisitraukiau ją į Kauną. Ir va taip ta sodyba iš mūsų rankų išslydo. Ar aš nesigailiu? Gailiuosi, žinoma“, – pasakoja 60-metė kaunietė Inga Vaitiekūnė, kuri žiūri į savo pirmuosius namus Kurmaičių kaime – namus, kuriuose augo su tėvais, seserimis ir kurie jai jau daug metų nebepriklauso.

Inga į gimtąjį Kurmaičių kaimą Joniškio rajone grįžta retai. Juk visas jos gyvenimas jau daug metų Kaune.

Inga – pirmoji socialinė pedagogė ekspertė Lietuvoje, į šią sritį nėrusi šaliai vos atkūrus nepriklausomybę.

„Man teko vaikų kompaniją susirinkus nusivežti tiesiog į Laivės alėją suvalgyti ledų ir grįžti. Įsivaizduokit, viena mergaitė prieina ir sako: „Ačiū, mokytoja, aš pirmą kartą Laisvės alėjoj“. Pradėjau galvoti, kad ši sritis yra Lietuvai labai svarbi“, – prisimena ilgametė pedagogė.

Šiandien Inga dirba kultūrinės veiklos vadybininke Lietuvos karininkų Ramovėje Kaune ir pasakoja, ką dar norėtų nuveikti gyvenime.

„Turiu 2 anūkus. Labai noriu stebėti jų augimą, galbūt dar Dievas duos sulaukti proanūkių. Aišku, šiandien, vaikščiodama po Kurmaičius, labai norėčiau sugrįžti. Gal ne visam, bet sugrįžti ir pailsėti labai norėčiau“, – sako po gimtąjį kaimą vaikščiojanti Inga Vaitiekūnė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Nuo jaunystės, kai pradėjau sportuoti krepšinį, man trūkdavo, kad būtų kažkokia fitneso salė, kur galėtum ruoštis fiziškai. Norisi, kad žmonės judėtų, kad mažiau vartotų visokių negerų dalykų“, – sako 34-erių Saulius Likša, krepšininkas, neseniai iš užsienio sugrįžęs į gimtąjį Subačių ir čia įkūręs sporto klubą.

Klubas veikia kasdien, jis nemokamas, o išsilaiko iš gyventojų bei verslo aukojamų pinigų.

„Tikrai pasiteisina, žmonės eina. Daugiausia jaunimas eina, bet paskutiniu metu pastebėjau, kad ateina ir vyresnio amžiaus žmonės – apie 50 metų su savo sveikatos sutrikimais ar nori tiesiog pagerinti savijautą, svorio nusimest“, – pasakoja subatėnas.

Baigęs mokyklą Saulius paliko Subačių – išvyko studijuoti į Šiaulius, po to žaisti krepšinio į Daniją, Angliją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją.

„Pirma mano kelionė buvo į Daniją. Už 400 eurų žaidžiau krepšinį. Maži pinigai, bet pirmas klubas, pirma patirtis… Jo, pinigus teko nuolat skaičiuoti“, – prisipažįsta.

Saulius jau 3 metus dirba kūno kultūros mokytoju Subačiaus gimnazijoje.

„Po pirmų metų turbūt buvau vienas nekenčiamiausių mokytojų, nes reikia daryti kūno kultūrą. Ta naujoji Z karta labai tingi yra, labai nenori sportuot. Trečiokai, ketvirtokai jau dabar nutukę vaikšto… Man kažkaip yra nesuprantama“, – stebisi 34-erių mokytojas Saulius Likša, Subačiuje įkūręs sporto klubą.

Ved. Edvardas Kubilius

„Žmonės vis tiek kaimą kažkada pradės vertinti. Nereikės ten skrist į turkijas, galės tiesiog atvažiuot, atsirelaksuot ir važiuot namo. Kai pasnigs, važiuosime, vaikus į mokyklą vešime taip, kaip ir mus vežė, – nusistumdai kelią ir nuveži“, – sako jauna pora, 23-ejų Rima Rasimaitė ir 23-ejų Lukas Kuprys.

Abu jie gimė kaime, ir abu jie nori toliau gyventi kaime.

„Beveik metus gyvenau mieste, bet man tas nepatinka, jaučiuosi suvaržytas. Man reikia laisvės. Teko pagyventi Anglijoje kotedžiukuose. Tai buvo 3 blogiausi mano gyvenimo mėnesiai“, – pasakoja jaunuoliai.

Rima ir Lukas nori ne tik šiaip sau gyventi kaime, bet ir užsiimti tuo, kuo turėtų užsiimti žmonės kaime. Auginti ožkas, jas melžti ir iš jų pieno daryti sūrius.

„Ar patinka melžti ožkas? Kaip kurias. Tešmenys jų skiriasi. Pvz., vieną malonu melžti, kitos ten dviem rankom turi kočiot, kol tą pieną išspaudi. Kitas reikia gaudyt“, – juokiasi Rima, dar dirbanti virtuvės šefe viename Birštono bare.

Jaunimas toliau nori plėsti žirgyną, kurio žirgai žmones gydytų hipoterapija ar tiesiog lankytojams aprodytų apylinkes.

„Pradėjau dirbti nuo 14 metų, kad užsidirbčiau pirmajai savo kumelei. Nuo to viskas ir prasidėjo. O paskutinis poniukas būtų išvažiavęs į mėsinę, bet man jo pagailo, nes jis jokių sveikatos problemų neturi, jis tiesiog buvo nereikalingas niekam“, – pasakoja gyvūnus labai mylintys Rima ir Lukas, gyvenantys Prienų rajone, Mediniškių kaime, netoli Jiezno.

Ved. Edvardas Kubilius

„Buvo įvykis čia toks. Moteriškė skendo. Kai išgelbėjom, sakė, kad nemokėjo plaukti. Aš, sako, atsimenu tik tiek, kad veidą pasišlaksčiau vandeniu. Aš ją ištraukiau jau netoli plūdurų, teko gaivinti“, – pasakoja gelbėtojas Ramūnas Valantavičius, kuris žiemą budi Elektrėnų baseine, o vasarą – prie Elektrėnų marių.

Gelbėtoju Ramūnas dirba 7 metus, bet prieš tai jis 20 metų buvo profesionalus ugniagesys.

„Ką aš žinau… Sapnuojasi tai man labai dažnai, kad vykstu į iškvietimą, rengiuosi, skubu, ir nesiseka man. Ar įmanoma pamiršti baisius vaizdus? Pripranti kažkaip prie jų“, – dėsto.

Ramūnas sako šiandien gyvenantis ramiai, bet prieš daugiau kaip dešimtmetį yra ne kartą išvykęs padirbėti į Angliją.

„Nepatiko man. Aš nepasakyčiau, kad ten žmonės geriau gyvena. Nežinau. Ten dirbau mėsos kombinate, paskui daržovių fabrike. Po ugniagesio tarnybos dirbti tokius darbus emociškai buvo sunku”, – prisipažįsta gelbėtojas Ramūnas Valantavičius.

Ved. Edvardas Kubilius