„Anksčiau žmonės geresni buvo, tikėjimo dabar nebėra. Man atrodo, kad jūs gyvenate labai nesmagiai – beveik taip pat, kaip mes, seni. Dabar nei vakaruškų, nei šokių, nei suėjimo tokio normalaus nėra“, – šiuolaikinių žmonių gyvenimą įvertina 90-metė Minolija Pelėdienė iš Baisogalos.

„Nebeturiu ožkų. Susimušė ožkos, o aš vidury buvau. Abi kojas per kelius sulaužė. Gydytojas sakė – nevaikščiosi“, – prisimena moteris, kuri pagijo ir šiandien toliau vaikščioja.

Minolijos senatvė liūdna. Ji sunkiai mato, sunkiai girdi, gyvena viena didžiuliame name.

„Aš kiaulės metais gimusi. Paršiukas. Turiu tokį migį prie sienos ir miegu. Šildau tik tą vieną kambariuką. Ką suvalgau, tas ir gerai. Nevalgau mėsos. Valgau pieną, sūrį, bulvių turiu, uogienės“, – apie kasdienes sąlygas žiemą pasakoja su striuke sėdėdama senjorė.

Minolija vaikų neturi, su vyru gyveno vos ketverius su puse metų. Jis po vestuvių netrukus ir numirė.

„Tai kad nusinuodijo. Pirko ir gėrė spiritą iš radijo gamyklos detalėms plauti“, – piktinasi.

Minolija mokslo aukštumų nesiekė – nenorėjo mokytis. Visą gyvenimą dirbo sunkius darbus. Bet tai jai nesutrukdė nuolat padėti kitiems – gyvendama Kaune savo kambarėlyje ji buvo priglaudusi tris jaunuolius, o, atsikrausčiusi į Baisogalą, visiems skolindavo pinigus.

„Aš nežinau, kodėl žmonės pas mane eidavo skolintis pinigų. Ale kai atiduot reikia, būna sunku. Žinokit, iš mano pinigų nė vienas neprabagotėjo. Skolindavau, nes žmogui reikia. Kiek paskolinau, neskaičiavau“, – pasakoja 90-metė Minolija Pelėdienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Čia – mano gyvenimas. Turėjau netgi padaręs Londono parlamento rūmus su Big Benu, bet jau nebėra, nes reikėjo man plastilino“, – sako rokiškietis Antanas Daščioras, kuris išties be plastilino gyventi negalėtų. Tą patvirtina ir jo žmona Danutė.

„Bet koks plastilinas netinka. Jis turi būti labai kietas – toks, kokį gamino sovietmečiu. Va, šitam plastilinui gali būti ir 80 metų“, – aiškina Danutė ir Antanas, apgailestaudami, kad tokio plastilino, kokio jiems reikia, šiandien Lietuvoje nusipirkti praktiškai neįmanoma.

Antano lipdinių kolekcija įspūdinga, joje – įvairios transporto priemonės, žmogeliukai, žirgai, namai, bažnyčios, ištisi miestų kvartalai.

„Man gražu, bet dulkių nevalau. Jis pats valosi tas dulkes. Būna, kad Karcheriu truputį pereinu ir viskas“, – juokiasi Danutė, paklausta, ką daro su Antano dirbiniais, kurie kaupia dulkes.

Šiaip Antanas – Rokiškio autobusų parko vairuotojas. Juo dirba apie 40 metų.

„Nusiperku kavos ir dar paklausiu keleivių – gal kas norėtumėt kavos? Kartais žmogus išdrįsta pasakyt. Sako, labai norėčiau. Sako, kiek pinigėlių? Nereikia, sakau, parkas vaišina. Taip, vaišinu iš savo pinigų. Kas tie pusė euro?“ – pasakoja Antanas.

O jeigu jaunystėje aplinkybės būtų sukritusios kiek kitaip, šiandien su Antanu kalbėtume kaip su akušeriu.

„Šita profesija padaro žmogų nekenksmingą – nėra ko ir bijoti“, – kvatojasi Danutė ir Antanas, paklausti, ar nėra taip, kad Danutė labiausiai priešinosi Antano svajonei tapti akušeriu, mat jam būtų tekę suktis išskirtinai tarp moterų.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tėvas nemylėjo manęs. Jis norėjo, kad aš mergytė būčiau. Jis pats neturėjo meilės. Ir mes su tėvu labai nesutarėme, nes aš tėve mačiau save, o jis matė many save“, – sako 60-metis Virginijus Šermukšnis, kuris nuo pat vaikystės vogė, gėrė, rūkė ir iš viso 4 kartus sėdėjo kalėjime.

„Kai patekdavau į kalėjimą, aš jausdavausi savas. Ten jausdavausi žmogumi, nes ten visi tokie“, – prisimena.

Tačiau Virginijaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai jis paskutinį – ketvirtą – kartą, sėdėdamas kalėjime, atrado Jėzų Kristų.

„Jėzau, sakau, ką sakysi, tą darysiu. Tik visas šlapias pasidariau. Tokia gėda… Raudonas, žalias… Galvojau, kas čia vyksta? Nueinu už durų ir pamačiau Jėzaus galvą. Nesupratau, kas čia įvyko. Po to pradėjo viskas keistis. Žiūriu, rūkyt nebenoriu, vogt nebenoriu“, – jausmą, pamačius Jėzų, bando nusakyti rokiškėnas.

Šiandien Virginijus nevagia, negeria, nerūko, turi žmoną ir jau 15 metų Rokiškio autobusų parke dirba vairuotoju.

„Būna situacijų, kad ir ten koją prispaudžiu (autobuso durimis – aut. past.) Bet suprantu, kad darau ne specialiai. Kitąsyk pasitaiko taip“, – pasakoja 4 kartus kalėjime sėdėjęs autobuso vairuotojas iš Rokiškio Virginijus Šermukšnis.

Ved. Edvardas Kubilius

„Laisvo laiko turiu ir turiu užsiėmimą – kuriu riešines. O kas veikt tokio amžiaus bobutei? Telefonu, kai kalbame, mezgu kabliuku. Knygoje dukra va taip ir parašė – negaliu sėdėti be darbo“, – šypsosi Stefanija Čipienė, mezganti riešines, ir sertifikuota tautodailininkė Alė Gegelevičienė, kurianti tautinius kostiumus.

Jos prekiauja Rokiškio dvare, kur vyksta Skaistaturgis – tik Šiaurės Lietuvai būdingas Advento laikotarpio prekymetis. O paprasčiau kalbant – vyksta tiesiog turgus.

Jame – ir svečiai iš Vilniaus. Pavyzdžiui, patyrusi pedagogė, stebuklus siuvinėjanti Virginija Kasparavičiūtė.

„Vilniečiai… Neturime ką eksponuoti, nes dirbančių vaikų nėra. Anksčiau būdavo daug. Labai gerbiu rajonus, kurie sukelia visą šitą tautodailę ir vaikai domisi. O miestiečiams aš net buvau pasakius – o kur Vilnius? Mes turime kokį amatų centrą? Neturime… Mokyklose uždusino visą tautodailę“, – piktinasi tautodailininkė Virginija Kasparavičiūtė.

Skaistaturgį jau maždaug 10 metų organizuoja Rokiškio krašto muziejus. Jo archyvarė-muziejininkė Vilė Sarulienė sako, kad muziejai turi ne tik rinkti, aprašyti ir eksponuoti mūsų istoriją, bet ir eiti į žmones.

„Muziejus žengia ribą už savo uždarų sienų. Svarbu, kad tas daiktas, tas eksponatas paliestų žmogaus širdį ir jausmus“, – dėsto muziejininkė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Taip, gal šiek tiek rizikavau savo gyvybe“, – svarsto Gintaras Šeškevičius, kuris spalio 25 d., ryte, išgelbėjo moters gyvybę.

Sustojęs prie geležinkelio pervažos Kėdainiuose Gintaras pastebėjo ant bėgių besiblaškančią moterį. Supratęs, kad iki tragedijos – tik vienas žingsnis, Gintaras iššoko iš savo automobilio ir nuvedė moterį nuo bėgių, į saugią vietą.

„Važiavau su mama. Ji viską matė. Sakė, ar tu žinai, ką tu padarei? Nu, sakau, padariau – išgelbėjau moters gyvybę. Mamai šokas buvo“, – prisimena.

Padėti kitiems žmonėms Gintarui – jokia naujiena. Jis daugiau kaip du dešimtmečius dirbo policijoje – skubėdavo fiksuoti pačių įvairiausių įvykių, tarp kurių – ir ypač didelės tragedijos.

„Kėdainių rajone, kitoje pervažoje, važiavo žmonių grupė. Galbūt po pirties ar iš kur… Jie pradėjo lenktyniauti su traukiniu ir kai tik jie įvažiavo į pervažą, tas traukinys juos ten nutempė gerokai į priekį. Aišku, visi žuvo“, – sako 57-erių Gintaras, kuris gyvenimu patenkintas – dirba saugos tarnyboje, o laisvalaikiu šoka tautinius šokius, vadovauja vieno kaimelio vienam šokių kolektyvui.

Gintaro gelbėjimo operaciją yra užfiksavusios pervažoje įrengtos kameros. LRT RADIJAS ir gelbėjimo operacijos vaizdo įrašą turinti bendrovė „LTG Infra“ Gintarą surado netikėtai –radijas paskalbė, kad ieško šio didžio žmogaus, ir jis po kelių minučių, kadangi tuo metu klausė radijo, atsiliepė į kvietimą.

Gintarą su LRT RADIJO pagalba suradęs bendrovės „LTG Infra“ Paslaugų teikimo vadovas Tomas Jonikaitis sako, kad tai tikriausiai yra pirmas kartas, kai geležinkelių kameros užfiksavo tokį žygdarbį. „LTG grupės“ generalinis direktorius Egidijus Lazauskas žada asmeniškai susitikti su Gintaru Šeškevičiumi bei jam padėkoti už išgelbėtą moters gyvybę ir drąsą.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mano vaikai sako – mama, tu nuo valytojos iki direktorės. Aš nejaučiu gėdos. Aš galiu pasipuošti ir išeiti kaip ponia, o galiu užsidėti darbinius rūbus ir eiti tuos pačius bliūdus plauti, bulves valyti“, – sako Ina Grivačiauskienė, kaunietė verslininkė, daugiau kaip 10 metų Kaišiadorių rajone, netoli Migonių, turinti kaimo turizmo sodybą.

„Vestuvių muzikantai ne visi priimtini. Kai kurie traukia pro šoną. Vienas muzikantas pasakė – jūs esate žiauri moteris. Pas mane sodyboje yra tokia taisyklė. Paskutinė daina turi būti Kerbedžio. Ir, sako, išdainuoti nėra taip paprasta. Tai aš šitaip ir įvertinu muzikantą“, – juokiasi.

Ina taip pat tiekia maistą mokykloms. Tiesa, dabar aptarnauja tik vieną, nes ji – taip, kaip didieji maitintojai, įsivėlę į skandalus, – vaiko už vieną centą pamaitinti nesugeba.

„Skambina pažįstami – ką daryt? Ką daryt? Pas mus mokykloje vaikas negali valgyt… Ką daryt? Nu ką daryt? Tokia yra politika. Valdžia pasikeitė. Tikiuosi, kad gal mokyklų maitintojus išims iš tų viešųjų pirkimų, jog mokykla galėtų pati spręsti, kas turi maitinti“, – svarsto verslininkė.

Ina – darbšti ir stipri moteris. Jos prieš 14 metų nepalaužė vyro mirtis, kuris jųdviejų išsvajotą kaimo turizmo sodybą suprojektavo, o jau statybas užbaigti turėjo Ina.

„Mano vyras mirė, kai man buvo beveik 40 metų. Tai aš turiu gyvent, aš turiu kažką daryt. Aš pati dažiau lentas namo, gyvenau statybose“, – verslo pradžią prisimena kaimo turizmo sodybos Kaišiadorių rajone savininkė, užkietėjusi Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo gerbėja Ina Grivačiauskienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Oi, daug. Viens, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni… Kokie penkiolika galbūt, kitų neatsimenu“, – 90-metis Silvinas Kazlauskas, patyręs geležinkelio meistras, skaičiuoja, kiek jo pažįstamų yra pražudę traukiniai.

Jo žmoną Nataliją taip pat pražudė traukinys – Baisogaloje, visiškai šalia jųdviejų sodybos.

„Ėjo iš daržo ir pakliuvo po traukiniu. Čia ji žuvo, stoty. Perone stovėjau ir traukinys sustojo. Žiūriu, kad Natalija žuvo“, – žmonos žūtį Baisogaloje prisimena Silvinas.

90-metis vyras toliau gyvena Baisogaloje, prie pat geležinkelio bėgių, ir dar vairuoja „Audi 80“. Jam pavyko prasitęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, nes, tikrindamasis sveikatą, su psichiatru bendravo eiliuotai.

„Sakau, žiūrėk per langą – sodai žydi, ir žydi taip gražiai gražiai… O jis žiūri…“ – juokiasi.

Silvinas moka stebėti kitus žmones, pvz., kruopščiai prabangų automobilį blizginantį kaimyną.

„Puci, puci, puci, puci, puci, puci – jis ten glosto tą mašiną. Ką tu iš jos išvalysi? Juk išvažiavai ant kelio ir vėl ji dulkina. Noras tas toks, reiškia, godumas įtraukia. Daug kas čia į Londoną važiuoja ir ten visur. Sakau, o! Ar Temzėj maudeisi? Aha, per tiltą važiavom, sako. Ko tu ten važiuoji, jei nežinai, kur tu važiuoji?“ – svarsto Silvinas Kazlauskas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Panevėžio rajone kultūros žmonėms nėra blogai gyventi. Jeigu tai yra sensacija, tai aš džiaugiuosi, kad taip yra“, – šypsosi Panevėžio rajono kultūros darbuotoja Aušra Sidorovienė.

Aušra šiaip gyvena Panevėžyje, bet jau 10 metų dirbti važiuoja į kaimą – Upytę netoli miesto.

Upytėje Aušra vadovauja Tradicinių amatų centrui, kuris jos bei kolegų dėka čia apskritai išdygo ir kuriame verda gyvenimas.

„Aš tai labai stebiuosi, kaip jaunos merginos sėdi su garbaus amžiaus meistre ir kelias valandas prie staklyčių audžia juostas. Galvoju, tai yra unikumas! Ir aš sakau tiems vaikams – išmaniuosius telefonus turime šiais laikais visi, bet ar visi mokame nuausti rinktinę juostą?“ – stebisi.

Aušra sako, kad gyvenimo kokybė pirmiausia labai priklauso nuo pačių žmonių – ar jie nori ir ko jie nori.

„Žinau, kodėl čia neuždarė mokyklos. Pati mokyklos direktorė tolimiausiais Panevėžio rajono kaimeliais važinėjo, kviesdama tuos vaikučius. Ir mokykla gyvuoja“, – džiaugiasi.

Ir, pabrėžia Aušra, dažnai savo kasdienio gyvenimo mes patys tinkamai neįvertiname.

„Mums reikia truputėlį išvažiuoti iš savo namų ir suprasti, kaip mes čia gerai gyvename“, – pasakoja Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centro padalinio Tradicinių amatų centro Upytės kaime vadovė, kultūros darbuotoja Aušra Sidorovienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Svajonė? Gal atsiras galimybė dar matyti… Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė“, – atsidūsta Radviliškyje gyvenanti Edita Vaitkutė, kuri nemato nuo 11 metų. Šiandien jai – 38-eri.

„Sunku buvo susitaikyti, bet, kai pagalvoji, kitiems yra ir dar prasčiau. Pažinojau vieną žmogų, kuris nemato ir dar sunkiai girdi. Tai mano situacija dar nėra tokia bloga“, – aiškina.

Edita labai mėgsta keliauti po Lietuvą, bet tos kelionės priklauso nuo kitų. Kelionė įvyksta, jei yra, kas Editą palydi. O jei tokio žmogaus nėra, kelionė neįvyksta.

„Stengiuosi ir įsivaizduoti, ir užuosti. Jeigu ką galima – ir paliesti. Patiekalų padegustuoti – ir per skonį“, – apie tai, kaip pažįsta Lietuvą, pasakoja Edita.

Deja, tas pasaulio pažinimas labai ribotas – pavyzdžiui, muziejuose, kuriuose eksponatų liesti negalima.

„Muziejuose pasako, kad negalima liesti, o kaip tam neregiui tą daiktą parodyti?“, – svarsto nuo paauglystės nematanti 38-erių radviliškietė Edita Vaitkutė.

Ved. Edvardas Kubilius.

„Žmonės labai suirzę – neturime vandens jau kelinti metai. Neturime vandentiekio, tualetų tik vienas kitas, žmonės eina į mišką. Baisogala turi vandentiekį. Mes neturime, nors esame ta pati Baisogala“, – piktinasi Regina ir Rimantas Vaitkevičiai, aktyvūs Baisogalos gyventojai.

XXI a. Lietuvoje, Baisogaloje – ne kokiam Lietuvos užkampy, – galimybės gauti kokybiško vandens iš gręžinio ir prisijungti prie nuotekų tinklų neturi keli šimtai miestelio gyventojų.

Kol visa Lietuva su džiaugsmu laukia amuniciją Baisogaloje gaminsiančios vokiečių bendrovės „Rheinmetall“ gamyklos, vietos žmonės tikisi, kad valdžia, nenorėdama iš gėdos raudonuoti prieš vokiečius, gal ir tuos vandens vamzdžius pagaliau nuties.

„Mes šuliny nebeturime vandens. Vasaros darosi vis karštesnės, šuliniai tušti. Mes negalime nei skalbtis, nei maudytis, nors turime pirtį“, – sako Regina ir Rimantas.

Per Baisogalą važiuoja keleivinis traukinys Vilnius-Klaipėda. Jis čia dabar kažkodėl jau nebestabteli, bet šiaip per čia važiuojantys traukiniai dar ir ne vieną vietos gyventoją yra pražudę.

„Neapsidairo, dainuodami važiuoja, išgėrę. Neseniai mūsų kaimynė ėjo iš kitų kaimynų, stipriai gal pagėrus, atsisėdo ant bėgių… Mašinistas sako, kad ji jau stojosi, bet per vėlai, ir užmušė“, – pasakoja Rimantas.

Vis dėlto Reginai ir Rimantui Baisogaloje gyventi gera – prieš 14 metų jie šioje miestelio dalyje įkūrė bendruomenę, naujam gyvenimui su bendraminčiais prikėlė itin retą beveik 100 metų senumo šiaudinį pastatą.

„Tame pastate gyveno Andrašiūnų šeima. Ir taip atsitiko, kad tas žmogus pateko į kalėjimą. Kad būtume tikri, jog mes įsigysime tą pastatą, teko važiuoti į kalėjimą pas Andrašiūną, kad jis parašytų raštą, jog jis nori, kad tą pastatą perimtų bendruomenė“, – sako Regina ir Rimantas Vaitkevičiai.

Ved. Edvardas Kubilius