„Labiau nepatenkinti lieka žmonės, kurie yra nubausti už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Jie pastoviai burba. Jų nuomone, mes visus turime paleisti, įspėti tik. O jei baudi, tai esi blogis. Sako, ir žiurkėm apleisim. Dėstytojas mokė – su žmonėmis tarnybos metu elkitės taip, kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi. Tai aš šia auksine taisykle vadovavausi visus metus“, – sako Donata ir Renoldas Sadauskai, vienas kitą suradę ir įsimylėję dirbdami Pakruojo policijoje.

Renoldas neseniai paliko Pakruojo policiją, joje išdirbo maždaug 18 metų. Donata policijoje tarnauja 20 metų ir toliau tebedirba.

„Kai aš pradėjau dirbti 2006 metais, gatvėje moterų pareigūnių nebuvo. Atsimenu, stoviu gatvėje, važiuoja žmogus ir vos ne į medį, nes pamatė pareigūnę“, – juokiasi Donata.

Per tiek metų policijoje buvo visko – ir sėkmingų, ir nelabai sėkmingų epizodų.

„Su porininke (ji nebedirba jau) nuvažiuojame, atidarau duris. Ten stovi vyras, už mane ženkliai didesnis. Abiejose rankose peiliai. Atsisuku, mano porininkės nėra. Jos nėra. Ji išsigando. Pabėgo. Tai tu turi išlikti gyvas“, – apie darbą su mažai patyrusiais pareigūnais pasakoja Donata.

„Skaudžiausi įvykiai – nepilnamečių nuskendimai. Pvz., ištraukdavome 13-14 metų skenduolius. Tuos visus atsimenu. Ir tėvus atsimenu. Tai tada, jau grįžus namo, 50 gramų reikėdavo išgert“, – sunkiais tarnybos momentais dalijasi Renoldas.

Nors tarnybą Renoldas jau baigė, jam visgi labai rūpi, kaip toliau gyvens mūsų policija, ir čia jis mato nelabai šviesią ateitį.

„Jei savaitgalis ar jeigu tai yra po pašalpų mokėjimo, policijos pareigūno arti žmogaus nėra, nes jis įvykiuose. Nežinau, ką toliau valdžia mąsto, bet situacija, mano akimis, yra labai bloga ateičiai“, – aiškina Pakruojo policiją neseniai palikęs Renoldas Sadauskas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Daugiausia dirbu su nugaros, galvos skausmais. Kartais nei mums, nei medikams neišeina išsiaiškinti, kodėl žmogui skauda galvą“, – sako Gedas Sakalauskas, 27-erių panevėžietis, kuris iš visos širdies nori padėti žmonėms, kenčiantiems skausmą.

„Galvos skausmus kenčiantys žmonės kartais sako – negaliu net atsikelti, atsimerkti. Arba tas galvos skausmas yra pastovus, varginantis, negali susikaupti dirbti. Žmogus nebegali džiaugtis tuo, ką įprastai daro“, – pasakoja.

Gedas puikiai žino, kas yra skausmas. Daug jo kentė jaunystėje, kai užsiiminėjo kultūrizmu. Būtent tai jį paskatino tapti kineziterapeutu, o štai maždaug prieš metus įgyvendino savo svajonę – Panevėžyje įkūrė kliniką.

„Visiems ką nors skauda, todėl pacientų netrūksta ir jų turbūt netrūks. Gyvenimo tempas didelis ir žmonės nori greitai padėti sau“, – aiškina kineziterapeutas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Gyventi labai įdomu. Jeigu para turėtų daugiau valandų, būčiau dar laimingesnė. Man keista, kai žmonės sako, o ką veikti?“ – svarsto Auksė ir Žydrūnas Drazdai, gyvenantys Mažučių kaime Kretingos rajone.

Viskas, kas jiems svarbu ir reikalinga, yra sutelkta Auksės ir Žydrūno namuose ant tvenkinio kranto. Čia Auksė gamina natūralios kosmetikos produktus – muilą, šampūną, veido kremą. Visa tai pardavinėja internetu, važiuoja į muges.

„Plėstis tikrai nenoriu. Būna tokių klausimų – kaip jūs 10 metų darote tokį verslą ir nepasistatėte gamyklos?“ – šypsosi Auksė.

Žydrūnas užsiima kovos menais – sportuoja džiudžicu, yra 4 kartus iškovojęs Europos čempiono titulą.

„4 kartus ir važiavau. Savo svoryje dar nesu pralaimėjęs nė vienos kovos, tai žmonai nėra ko pergyventi. Kol kas dar aš smaugiu“, – juokiasi Žydrūnas, reaguodamas į žmoną, kuri prisipažįsta, kad kartais jaudinasi, matydama kovojantį savo vyrą.

Žydrūnas tęsia šeimos tradiciją ir daro vyną bei midų.

„Aš juk gi negeriu kasdien. Yra sporto režimas, bet sugebu ir kažkokį vyną padaryti, kuris gali laimėti apdovanojimus. Visur turi būti saikas“, – aiškina 4 kartus Europos čempionas Žydrūnas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Linkiu mėgautis, atrasti, būti smalsiais ir ieškoti savo gyvenimo ugnelės“, – sako Julius Reinikis, jau atradęs savo gyvenimo ugnelę.

Jis jau 10 metų gyvena Žemaitijoje ir prižiūri netoli Darbėnų esantį mišką, kuriame įkurtas Baltų mitologijos parkas.

„Parku iš pradžių rūpinosi šeima. Paskui atsirado draugų iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Druskininkų. Jie atvažiuodavo būti komandos nariais, tvarkydavo viską. Taip buvo du sezonus“, – pasakoja.

Prieš 13 metų Baltų mitologijos parką Kretingos rajone įkurti sugalvojo Juliaus dėdė ir tėtis. Parke stovi 20 skulptūrų, vaizduojančių baltų dievus, miško plynėje stūkso ir amfiteatras su ugniakuru.

„Ši ugnelė, kuri degs, bus skirta ne šašlykams kepti, kaip kažkada esu radęs čia visokių šašlykinių, bet būtent tam velėjimui arba valymui“, – aiškina.

36-erių Julius šiaip kaunietis. Čia gimė, augo, baigė mokslus, bet tik šiame parke suranda ramybę.

Neseniai Juliaus gyvenime įvyko dar vienas didelis pokytis – jis su žmona Kamile susilaukė Vinco.

„Jeigu augini laisvą pilietį, tai ne tai, kad aš darysiu šakar makar, belenką belenkur su belenkuo ir belenkaip. Mano laisvė yra pasirinkti. O jau tada prasideda atsakomybės, kurios turi labai griežtas ir aiškias ribas“, – aiškina Julius Reinikis, Baltų mitologijos parko šeimininkas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Mano gyvenimas sugriuvo. Nustatė, kad reikia man į duobę lipt jau“, – piktinasi Mėčius Razminas, 84-erių Kelmės rajono gyventojas, kuris nebegali vairuoti, nes gydytojas psichiatras per sveikatos patikrą jam įtarė demenciją.

„Aš vienas gyvenu miškuose. Nei paklydau, nei aš durnas esu, nei aš aklas, nei aš koks. Aš vairuoti tą mašiną galiu“, – tęsia.

Mėčius nesutinka, kad serga demencija, ir gydytojo sprendimą apskundė teismui. Senjoras rėžia tiesiai šviesiai – gyvenimas sugriuvo, nes jis, gyvendamas vienkiemyje, duonos turi eiti nusipirkti į Kelmę.

„Duonos parveža kas nors, o kitąsyk einu pėsčias 10 kilometrų – į vieną pusę ir į kitą pusę“, – pasakoja.

Mėčiaus gyvenimo draugė Kotryna Milašauskienė – irgi labai pikta. Sako, kad valdžia, priimanti tokius įstatymus, apie kaimo žmogų visiškai negalvoja.

„Jeigu jau taip nepasitiki senais žmonėmis, kad jie padarys kažkokias nelaimes, tai nors galėtų leisti tiems seniems žmonėms egzistuoti Žemėje, kad galėtum save apsitarnauti, nuvažiuoti iki parduotuvės, iki bažnyčios, iki valstybinių tų įstaigų, kur reikia. O ne kai su kirviu nukirsti ir tu gulkis į grabą ir nieko daugiau neveik. Tai atsiprašau. Mes nežinome, kada mirsime“, – piktinasi Mėčius gyvenimo draugė.

Nepaisant šios transporto bėdos, ir Kotryna, ir Mėčius prasitaria, kad labai jaudinasi dėl karo grėsmės ir ragina valdžią bei žmones labai rimtai stiprinti valstybės saugumą.

„Kad reikia didinti mokesčius gynybai, tai seniai reikėjo tą darbą padaryti. Ir mes, ir visi tikriausiai Lietuvoje sutiktų, ir nuo pensijų paimti kažkiek ir padėti gynybai, jei tie pinigai tikrai eitų gynybai“, – dėsto 83-ejų Kotryna.

Ved. Edvardas Kubilius

„O tai ką tada daryt? Nieko nebedaryt? – paklaustas, ar tikrai žmonėms įdomūs renginiai, atkerta kultūros darbuotojas Valdemaras Liudvinavičius iš Panevėžio.

Valdemaras be daugybės įvairiausių renginių jau antrus metus iš eilės organizuoja išskirtinį suvalgomų šaškių turnyrą.

„Šaškės turėtų būti pagamintos ne anksčiau kaip parą iki žaidimo. Pernai buvo nuo trijų spalvų sluoksniuotos želė indeliuose iki tiesiog nupirktų saldainių ar varškės sūrelių. O šiemet atsirado mišrainės ir netgi silkės didžiulėse taurėje“, – pasakoja.

Valdemaras gyvena Panevėžyje, bet jau 7-erius metus dirba Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centre. Jame atsidūrė netyčia.

„Per liežuvį. Dirbau aš prekyboje ir parduotuvėje čia, kaime, pamačiau skelbimą, kad bus Užgavėnių kaukių dirbtuvės. Su vaikais atvykome. Čia kažkaip užsimezga darbuotojų pokalbis, kad reikėtų didžėjų pakviest. Ir aš girdžiu, kad kalba apie mane patys to nežinodami. Sakau, aš galiu. Netrukus sulaukiu kultūros centro direktorės skambučio – sako, atvažiuok pasirašyt sutarties“, – juokiasi.

Valdemaras su žmona augina 3 vaikus. Sako, nežino, ar geras tėtis yra, bet bando tokiu būti.

„Per dieną su kiekvienu vaiku tikrai pakalbu bent po 10 minučių. Ne visada laukia to kažkokio pokalbio su manim, bet aš atsargiai bandau paklausti, ne kaip sekėsi šiandien mokykloje, o kaip jaučiasi“, – sako 42-ejų panevėžietis Valdemaras Liudvinavičius.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš eisiu pas daktarą – man tų šundaktarių nerodykit. Kaip dabar išvis nevertina žmogaus gyvybės ir sveikatos… Taip niekada nebuvo. Tikrai niekada nebuvo“, – sako 82-ejų Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio, jau daug metų nuolat besilankanti pas gydytojus.

Elena 30 metų serga sunkiomis širdies ligomis, dėl stuburo bėdų po namus juda su vaikštyne ir nebeapsikentusi rėžia tiesiai šviesiai – reikia naikinti valstybinę sveikatos sistemą, nes eilinis žmogus arba negali patekti pas gydytojus, arba, jei patenka, patenka pas šundaktarį.

„Nuvažiavau į priėmimą. Ateina kardiologė įmigusi tokia. Sako, jeigu norite, tai pagulėkite pas mus čia ant kušetės, mes gal ką sulašinsim. Sakau, bet gal dar bent kardiogramą galima būtų? Tai atvažiuos – pasakysim mergaitėms. Galvoju, kol sulauksiu man bus šakelės… Aš greitai į burną kapsulę. Ateina seselė, atneša tabletę kažkokią. Daktarė, sako, liepė aspiriną išgert. Sakau, o ar paklausė, kada prieš tai išgertos? Aš gi jį geriu kasdien. Rimsta mano pulsas nuo mano kapsulytės. Važiuojam, vaikeli, namo“, – apie vizitą priėmimo skyriuje pasakoje pensininkė.

Elena žino, ką sako, nes pati 35-erius metus dirbo slaugytoja, prašyta ar ne, padėjo daugybei žmonių.

„Su alpstančia širdim klausau naujų ministrų. Jie kažkaip taip pakilę nuo žemės, nuo žmonių, nuo realybės. Sveikatos ministrė dabar jau pakeis, viską padarys. Po kelių dienų žiūrime, kad ką Dulkys darė, ji atsivertusi daro tą patį. O ką darė su Dulkiu ponas Nausėda?“ – klausia Elena.

Elenos istorija – tai tremtinės istorija. Jos šeima į Irkutską buvo ištremta, kai Elenai buvo 6-eri.

„To sąstato važiavimas, tos raudos, tas bendras kibiras kažkoks pastatytas tualetas… Kvapai, nu ką ir bešnekėt. Į nežinią veža ir viskas“, – prisimena Elena Zulzivaitė-Adomavičienė iš Panevėžio.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kažkas pakėlė koją, papurtė ją. Atėjo gydytojas, pažiūrėjo – mirusi. Sakau, o tai kas dirbtinį kvėpavimą darė? Niekas. Pirštą į burną įkišau, guma buvo. Ištraukiau tą gumą ir pradėjau dirbtini kvėpavimą daryti. Žiūriu, pirštus sujudino“, – pasakoja 63-ejų Artūras Radžiūnas, kuris prieš 30 metų, rizikuodamas savo gyvybe, Baltijos jūroje išgelbėjo moterį – Violetą Pieslikienę.

„Vyras nuėjo ir pasakė gelbėtojams, kad kažkas skęsta. O kad jo žmona skęsta, jis supratimo neturėjo. Krapšto mane – čia mano žmona, gelbėk! Sakau, tai pats ir pūsk, jeigu tavo žmona. Tai tada kad pūtė, kad pūtė“, – juokiasi baisogalietis.

Artūro ir jo išgelbėtos moters pažintis dramatiškomis aplinkybėmis labai pasiteisino – jų šeimos draugauja ir šiandien, o Violeta, kuri yra maisto technologė, Artūrui prieš 20 metų netgi padėjo įsukti kepyklos verslą Baisogaloje.

Artūras šiaip – gydytojas veterinaras. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis Baisogaloje įsteigė pirmąjį Lietuvoje gyvulių sėklinimo punktą. Bet taip karvių daugiau ir nebesėklino – pavargo laukti iš Vokietijos ilgai keliaujančios sėklinimo įrangos, tad pradėjo verstis prekyba – kaimuose ėmė atidaryti maisto prekių parduotuves.

„Sėklinimo nepasiilgstu. Bet tuo metu labai įdomu buvo. Labai gerai. Ir juokingai viskas atrodė, juk taip ir yra“, – kvatojasi buvęs karvių sėklintojas.

Šiandien Artūras Baisogaloje turi kepyklą ir parduotuvę, dar dvi parduotuves – kituose kaimuose. Jis pats kasdien važinėja po Lietuvą ir savo parduotuvėms pats perka įvairiausias prekes.

„Aš iš bet kur vis tiek grįžtu su prekėmis. Žmonai į parduotuvę reikia su vaikais, jie savo dalyką perkasi, o aš savo dalyką perkuosi. Negi sėdėsiu mašinoj? Nelauksiu“, – nukerta verslininkas Artūras Radžiūnas iš Baisogalos.

Ved. Edvardas Kubilius

„Pats nuostabiausias variantas, kada namuose yra vaistinė ir vaistininkas gyvena būtent tame pačiame name. Kuo daugiau tokių būtų vaistinių Lietuvoje, tuo žmonės būtų labiau aprūpinti“, – sako Genovaitė Kablienė, vaistininkė, kurios namuose jau daugiau kaip 20 metų veikia vaistinė.

„Kai daugelis sužinojo, kad aš pensininkė, dažnai klausia – Genute, tik būkit sveika ir neišeikite! Nes didelė ištikimybė, kad, man išėjus, vaistinė užsidaro“, – aiškina Genovaitė.

Ši vaistinė miestelio žmonėms – vieta, kur realiai gelbėjamos gyvybės. O 71-erių Genovaitė – tokia patyrusi, kad vos tik pamačiusi žmogų iškart gali pasakyti, kuo jos serga.

„Aš išdrįstu pasakyti, kad jūs esate per stambus, kad jums pirmiausia reikia mesti svorį. Ne visi tai priima. Žmonės išeina, pabūna savaitę, ir paskui pagalvoja, gal ji gerai ir sakė“, – apie bendravimą su vaistinės klientais pasakoja vaistininkė.

Genovaitės vyras Algirdas, nori jis to ar ne, irgi yra įtrauktas į vaistinės gyvenimą – ir padėjo ją įkurti, ir vaistus vietos gyventojams paduoda, kai jo žmona to negali padaryti.

„Jau čia pasidaręs gyvenimo būdas. Mes įpratome taip gyventi“, – pabrėžia Algirdas.

Vis dėlto Genovaitės ir Algirdo šeimos gyvenimas paženklintas itin skaudžia netektimi, kurios jie turbūt niekada ir nepamirš – labai talentingas jų sūnus Aleksas, sulaukęs 22-ejų, nusižudė.

„Jeigu aš būčiau save uždariusi kambaryje su ašaromis, su tuo skausmu man būtų buvę dar blogiau. O vyras – jis užsidarydavo garaže ir krapštydavo kažką“, – pasakoja Radviliškio rajono Grinkiškio miestelio gyventojai Genovaitė ir Algirdas Kabliai.

Ved. Edvardas Kubilius

„Aš kad pensininkas – nejaučiu. Dabar geriau gyvenu negu kai buvau dirbantis“, – sako 73-ejų akordeonistas Edvardas Ratautas, Ukmergės rajono Veprių miestelio gyventojas.

Jis šiandien vadovauja tik dviem kolektyvams – 15 metų gyvuojančiam Veprių jaunimo instrumentinei grupei „Intermezzo“. Joje groja Edvardo kaimynų vaikai, viena iš trijų Edvardo dukrų ir keturios Edvardo anūkės iš penkių.

„Be tėvų sutikimo tokio dalyko (leisti vaikus į muzikos mokyklą – aut. past.) nedarysi. Šiokį tokį iš šono spaudimą padarau“, – juokiasi.

Dar Edvardas vadovauja Jonavos Socialinių paslaugų centro moterų vokaliniam ansambliui „Versmė“. Jame dainuoja itin garbaus amžiaus moterys.

„Čia yra pagalba žmogui. Užimtumas. Į visuomenę daugiau ištraukt negu kad jie užsidarytų“, – pabrėžia.

Nors Edvardas per gyvenimą dirbo įvairius darbus – mokytojavo, miškininkavo, jo aistra – muzika. Akordeonu jis groja nuo vaikystės, koncertavo tūkstančiuose vestuvių.

„Kai buvau studentas – kiek kolūkio pirmininkas gaudavo, tiek ir aš pasidarydavau iš tų vestuvių. Neskursdavau. Tuo metu, jei autobusu tingėdavau važiuoti, pasiimdavau taksi“, – prisimena.

Edvardas – jautrus ir pastabus žmogus. Labiausiai jam širdį skauda dėl vis didėjančios socialinės atskirties.

„Yra per daug ir prastai gyvenančių žmonių. Atskiriami – kaip grūdai ir pelai. Štai dabartinė visuomenė ką daro“, – piktinasi Edvardas Ratautas, žmogus, be kurio Lietuvoje mažiau skambėtų geros muzikos ir mažiau būtų geros nuotaikos.

Ved. Edvardas Kubilius