Kai XVI a. pradžioje Vilniui iškilo rimtas pavojus, Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras nusprendė statyti gynybinius įtvirtinimus. Kai patys miestiečiai kreipėsi į valdovą, prašydami leidimo statyti Vilniaus gynybinę sieną, abejonių neliko. Pats Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila apjojo miestą ir pažymėjo gynybinės sienos, vartų ir bokštų statybos vietas, ten, kur buvo svarbiausių kelių sostinės pradžios.

Šiandien iš didelio Vilniaus gynybinio komplekso teliko Aušros vartai ir keli gynybinės sienos fragmentai. Dar ir šiandien, vykdomi archeologiniai kasinėjimai, tai patvirtina ir praplečia žinias apie to meto žmonių gyvenimą ir elgseną. Anot architektės Gražinos Kirdeikienės, viską atkasti ir surasti nebūtina, tiesiog kartais reikia pasitikrinti, patvirtinti kai kuriuos faktus ir palikti archeologinių radinių ateinančioms kartoms.

Su archeologu dr. Kęstučiu Katalynu pasivaikščiosime palei Vilniaus gynybinės sienos fragmentus nuo bastėjos iki Aušros vartų, vienintelių išlikusių iš didelio gynybinio komplekso, nuo kurių kelias vedė į Medininkus, į rytines ir pietines Lietuvos valdas.