„Taigi prašome atvykti ant didžiojo baliaus. Ateidami atsineškėt, atvažiuodami atsivežkėt, nes kai savo turėsit, tai veselijoj laimėsit.“ (iš kvieslio žosmės pagal Antano ir Jono Juškų „Svotbinę rėdą“).

Veliuonos dvaras primena kelių šimtų metų Lietuvos istoriją. Iki XVIII a. pabaigos Veliuona buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdos. Dvaro žemes valdyti buvo patikėta įvairioms garsioms ir galingoms valstybės giminėms. XIX a. pirmoje pusėje dvaras tapo grafų Zaleskių giminės nuosavybė. 1909 m. Veliuonos dvarą nusipirko švedų kilmės Rusijos baronų Vakselių šeima. Pastaraisiais metais dvaro rūmus ir parką atsiėmė Kanadoje gyvenanti dvaro paveldėtoja, Egėjaus Vakselio dukra, Olga Vakselytė-Švartz. Čia ir prasideda didžioji dvaro tragedija: pusiau apleistas, pusiau tvarkomas. Šiuo metu šalia p. O. Vakselytės apartamentų glaudžiasi Veliuonos krašto muziejus. Angelė Orlovskytė, muziejaus vedėja, mokytoja Liucija Pranaitienė ir Veliuonos bendruomenės nariai įsitikinę, kad dvarui nesunykti padeda veliuoniškių palaikymas. Tad kviesliai kviečia „Atvykti ant didžiojo baliaus, ant Veliuonos gaspados, ant veselijos.“