Ar žinote, kad žmones, kurie gimė Kauno marių dugne, vadina „dugniečiais“? Jie šiandien yra gerbiami, apie juos ir jų gyvenimą renkama medžiaga, prisiminimai, nuotraukos, užrašinėjamos dainos.

„Kaip gimsta žmogus, taip ir Kauno marios gimė per devynis mėnesius“, – sako Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė. Prieš statant Kauno hidroelektrinę, užtvenkiant Nemuną, į aukštesnes vietas išsikėlė 721 sodyba, 19 kaimų. Reikėjo paruošti būsimąjį marių dugną: iškirsti miškus ir sodus, išsivežti kapinaites, užpilti durpynus, savo rankomis nugriauti trobesius ir išsikelti, kaip žmonės sako – „ant kalno“. Tą didžiulę tragediją gyventojai prilygino trėmimui į Sibirą. Skaudu buvo savo akimis matyti, kaip gimti, nuvaikščioti takeliai užliejami vandeniu. Tad į aukštesnę vietą buvo perkeltos ir Rumšiškės, tiksliau, medinė bažnyčia, varpinė ir miestelio pavadinimas.

Kauno regioninio parko vyr. specialistas Giedrius Vaivilavičius svarsto, jog žmonės kartais nelabai suvokia, kodėl reikia saugoti teritorijas. Kam reikia saugoti, pavyzdžiui, vabzdį? Tačiau paaiškėja, kad tas retas vabzdys gyvena sename ąžuole, ant kurio auga gamtinė pintis, gydanti kepenų cirozę. Susiliejus šiems saitams, paliečiamas žmogus. Jei išnyko vabzdys, gal ir žmogui artėja gyvenimo pabaiga? Juk išnyko didelė grupė vabzdžių rūšių, kurios gal galėjo jam arba jo anūkams padėti. Čia ir yra pagrindinis tikslas, kodėl reikia saugoti teritorijas – dėl žmogaus.

„Mes dirbame su mokyklomis ir norime joms nutiesti tiltą į gamtą, į saugomas teritorijas, kad vaikai galėtų mokytis ne tik iš vadovėlių, bet tiesiai iš gamtos“, – mintimis dalijasi Paulius Mieželis iš Ugdymo plėtotės centro.