Anot Indrės Daujotienės, įsivaizduoti savo gyvenimą be šunų būtų sunku: „Visa ko pradžia buvo žirgai, po to sodyba netoli Kernavės miestelio, po to... Kai su vyru pravėrę duris pamatėme mažuliuką mėlynakį Sibiro haskį, nuosprendis buvo pasirašytas. Tik va, ieškojome sargo sodybai, o teko patiems šunį saugoti. Praėjo nemažai laiko, kol perpratome jų charakterio ypatumus, atskyrėme, kuo Sibiro haskiai skiriasi nuo Aliaskos. O po kurio laiko užsiėmėme profesionaliu sportu, pradėjome veisti lenktyninius šunis, dalyvauti tarptautinėse varžybose, laisvu laiku teikti pramogas su šunimis tiek suaugusiems, tiek vaikams.“

Šunų kinkiniai Lietuvoje yra dar naujovė. Daugelis galvoja, kad su Aliaskos haskiais galima gerai laiką leisti tik su rogutėmis. O ką daryti, jei nėra sniego? Tam yra keturračiai! Be Aliaskos haskių Indrės ir Laimono Daujotų sodyboje galima pamatyti įvairių veislių šunų. Šeimininkai sako, kad jų auginami ir veisiami šunys yra visiškai atsidavę, visada pasiruošę dirbti, draugiški, paklusnūs ir lengvai dresuojami. Naujas atradimas sodyboje – vasarą kūdroje kvarkiančios varlės, kurias ypač pamėgo pramogaujantys vaikai, taip ir taikosi parsivežti į miestą. Dažnai iš kišenių tenka krapštyti žaliąsias.