Kairėje Nemuno pusėje Šakių rajone įsikūrusio Gelgaudiškio miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų šnekta priskiriama vakarų aukštaičiams veliuoniškiams. Tačiau dešiniame upės krante gyvenantys jurbarkiškiai juos vadino liocais. Mat šie geriau gyvenę ir nešioję kepures su snapeliais, nuo kurių pavadinimo ir gavę šią pravardę. Atsikirsdami liocai kaimynus Jurbarko krašte vadinę karnavyžiais, nes šie blogiau gyvenę ir vaikščioję apsiavę karnų vyžomis. Taip buvo senovėje, dabar Nemunas abiejų krantų gyventojus daugiau vienija, negu skiria.

Gelgaudiškio miestelio bendruomenė stebina išradingumu. Apie jų rengiamas teatralizuotas ekskursijas po Gelgaudiškio dvarą ir parką žino visa Lietuva, tik bėda, sunku patekti. O gelgaudiškiai stengiasi – kas verda, kas kepa, kas groja, kas dainuoja – viskas svečiams pritraukti. Pasiskaitę dvaro dar lenkų kalba išleistą knygą, dalijasi 3000 receptų „be jokių E“. Nors praėjo 120 metų, tačiau kai ko galima ir šiandien nesunkiai pasigaminti, pavyzdžiui, virtinių su kopūstais arba obuolių sriubos.

Apie Gelgaudiškio miestelio gyvenimo ypatumus pasakoja bendruomenės pirmininkas ir kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis, administratorė Diana Šleževičienė ir buvusi Gelgaudiškio vidurinės mokyklos direktorė Pranciška Žalienė.