Jurbarko rajone Skirsnemunės seniūnijoje Šilinės kaime XVIII a. pabaigoje veikė smuklė. Keliauninkai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius. Daugelio įvykių liudininke teko būti šiai užeigai. Šiuo metu smuklėje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija. Netrukus visus pakvies lankytojų centro ekspozicija „Gyvenimas prie Nemuno“.

Nemunas visada maitino, šildė ir rengė panemunės žmones. Upėje buvo gaudoma žuvis, išsiliejęs Nemunas patręšdavo lankas, kuriose užaugdavo vešli žolė ir gausus derlius. Pavasarinis ledonešis į krantus atplukdydavo įvairių medžių, kuriuos gyventojai valtimis parsiplukdydavo prie namų, išdžiovindavo ir per žiemą kūrendavo. Taip pat buvo gaudomi ir švelniakailiai gyvūnai, kurių kailiukus pardavę gyventojai gaudavo pinigų drabužiams įsigyti.

Panemunių regioninis parkas siaura juosta driekiasi abipus Nemuno. Dešinė upės pusė priklauso Jurbarko rajonui, kairė – Šakių. Nemuno slėnio kraštovaizdis atsiveria nuo regyklų Vytėnuose, Raudonėje, Veliuonoje, Ilguvoje, Žemojoje Panemunėje bei Seredžiuje. O jau istorijos turtingumas! Kiek tame krašte piliakalnių ir piliaviečių! Galėtų paskolinti visai Lietuvai ir dar liktų. Kraštas savitas ir etniniais skirtumais. Kairiajame Nemuno krante gyvena suvalkiečiai, kuriuos dešiniojo kranto gyventojai vadina „liocais“. Dešiniajame Nemuno krante gyvenančius vakarų aukštaičius „liocai“ pravardžiuoja „karnavyžiais“. Vieni gyveno turtingiau, kiti – prasčiau. Bet bernai ir mergos visais laikais lankydavosi vieni pas kitus, nepaisant paleistų į darbą kumščių ir išlaužtų tvorų baslių.

Panemunių regioninio parko direktorius Viktoras Ganusauskas sako, kad ekspozicijoje „Gyvenimas prie Nemuno“ ieškoma daugiau kas vienija abu Nemuno krantus, o ne kas skiria. Todėl tvarkomasi tiek dešiniajame, tiek kairiajame Nemuno krantuose, kuriuos jungia Jurbarko tiltas.

Aidas Mozūraitis kviečia užsukti į lankytojų centrą, kuriame galima susipažinti su Panemunių regioninio parko kultūrinėmis vertybėmis.