Šokoladas ėmė populiarėti tik XIX a. antroje pusėje, kai buvo pradėtas gaminti masiškai. Taip šokoladas tapo ne tik turtuolių prabangiu gėrimu, o virto visiems prieinamu tikru gardėsiu. Antano Gricevičiaus mintis dar prieš šimtą metų nedideliame mediniame name Šiauliuose įrengti karamelės virimo katilą nebuvo kažkas nauja, tačiau prisidėjo prie lietuviškų šokoladinių saldainių formavimosi tradicijos, tebesitęsiančios iki šiol. Tuo metu daugelis verslo įmonių priklausė užsieniečiams, todėl A. Gricevičius norėjo išsiskirti ir pabrėžti saldainių dirbtuvėlės lietuviškumą, pavadindamas ją tautinio augalo vardu „Rūta“. Iš pradžių buvo gaminami karameliniai saldainiai, netrukus ir šokoladiniai.

Kakavmedžiai, iš kurių gaunamos kakavos pupelės, augo tropiniuose Lotynų ir Vidurio Amerikos miškuose. Actekai šventai tikėjo, kad kakavos sėklos į žemę atkeliavo tiesiai iš rojaus. O kaip buvo iš tikrųjų?

Po saldainių fabriko „Rūta“ šokolado muziejų vedžioja ekskursijų vadovė Meilutė Požemeckaitė, o apie rankų darbo šokoladinius saldainius pasakoja edukacinių užsiėmimų vedėja Rasa Špokauskaitė.